Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
-
Su Kovo 11-ąja
Kokia atkurta nepriklausomybė dar jauna! Gyva ši istorija ir yra žmonės, kurie gali pasidalinti tais įvykiais ir patirtais išgyvenimais. Svarbiausia netylėti, nepailsti kalbėti ir kartoti, vis jaunesniems ir mažesniems. Kol jūs dar čia – nepavyks tiems, kurie norėtų perrašyti istoriją, nepavyks jiems įgyvendinti savo kėslų. Po jūsų bus tie, kurie matė jus ir su jumis bendravo. Bus tie, kuriuos auginote. Akmenėlis prie akmenėlio ir rasis tvirtovė.
-
Moteris
Tiek daug metų moteris yra šešėliu. Jos nuopelnus pasisavina vyrai, kurie dažnai net nesusimąsto, kad šitaip pasielgia. Būna, susimąsto, bet problemos nemato. Iš dievaitės moteris kažkada pavirto į tylenę, kuri turi suimti visas negandas, nes ji kažkokiu būdu, kažkuriuo metu tapo už viską kalta. Vyrai taip nusprendė – pasakomis ir melais. Nusprendė iš dievaitės padaryti tarnaitę. Pasakyti kada ji graži ar negraži, o kada – purvina ar švari. Ir kartkartėm ją pradžiuginti: kuo rečiau, tuo labiau tarnaitė tai vertins.
O dievaitė netyli, nenutyli ir nesusitaiko. Būtų gražu, jei toks laikas ateitų. Dievaičių įsiklausymo.
-
Rūstybė
po netekties aplanko sielvartas
po sielvarto apatija
o po jos ateina rūstybė
ištroškusi nepamaitinama
naikindama tuos
kas sukėlė tą sielvartą
mainais atimdama
gyvenimo grožįrūstybė kaip būsena
be jokio pasitenkinimo
ir džiaugsmas patiriamas tik tas
toks slegiantis nesugrąžinantis
daugiau į ten kur buvo
kažkada pilnatvėrūstybė kaip suvokimas
žinojimas kas buvo gera
ir kas yra bloga
nes tai kas buvo gera
išlieka tik prisiminimuose
realybėje išdeginta
-
Vasario 16-oji
Mano senelis, motutės tėvelis, ilgai nepasidžiaugė nepriklausoma Lietuva. Kartu su mano tėveliu vyko budėti per tas sausio dienas ir naktis. Kaip pergyveno motutė, kad jie ten važinėja! Man tuomet buvo 4 metukai, tai dar nesupratau, kodėl. Tik tą naktį supratau. Neilgai trukus po šių įvykių mano senelis labai sunkiai susirgo, nors sirgo gal jau ilgai, tik liga tuo metu pasimatė ir po keletos sunkių mėnesių kančios mirė. Mirė savo laisvoje Lietuvoje.
Ar dabar ta Lietuva skiriasi nuo tos, kokią jis įsivaizdavo būsiančią? Išbučiuotų kiekvieną grumstelį! Kad tik būtų. Norėjo, kad būtų Lietuva, kad galėtų savo artimiausiems papasakoti kas buvo anksčiau. Nes iki nepriklausomos Lietuvos, net pusės žodelio pratarti negalėjo už tai nesulaukiant bausmės. O apsaugoti buvo ką.
Čia mes iš per gero gyvenimo (ir tai nėra blogai) kokius tai priekaištus, nepasitenkinimus imame sau reikšti. Pradedame suprasti ir įsisąmoninti, kad mes galime išsikalbėti, net viešai.
Jei ne tie sprendimai, priimti prieš daugiau kaip šimtą metų, tas parodytas pavyzdys, kad užtenka tik didelio noro ir patiems imtis darbų – nebūtume turėję simbolių kuriuos turime dabar, nei žodžių, nei spalvų. Nežinia, ar būtume turėję iš kur tos stiprybės pasisemti nepriklausomybei. Jei ne tie žmonės prieš daugiau nei šimtą metų.
-
Lopšinė
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
-
Bejėgystė
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti – nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.
-
Sapnas
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
-
Užrašai #1
Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.
Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…
O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…
Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.
Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.
Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…
Tačiau, to padaryti dar negaliu. Laukiu labai…
-
Žmonės
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nusuka žvilgsnius į kitą pusę, apsimesdami, kad nieko nemato, įtikinėdami save jog nieko čia nevyksta. Jiems svarbiausia, kad jų pačių niekas nepaliestų, taip nesusimąstydami apie pasekmes. Tokių žmonių dėka ir randasi visuomenėje susvetimėjimas, nelieka bendruomenės. Taip auginamas agresorius, nes jis supranta, kad liks nenubaustas ir toliau šitaip galės elgtis.
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nenusisuka, o bando kažką pakeisti, kad ir skambučiu į tarnybas, kurios gali pasirūpinti viešąja tvarka, ar kaip kitaip užkirsti kelią incidentui.Kaip su žmonėmis – taip ir su valstybėmis.
Džiaugiuosi – LIETUVA…
-
Apie meilę ir gyvenimą
Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Taip ir neišmokau išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…
-
Pavasaris mano namuose
Ankstyvas rytas… Prie kojų glaustos pūkuotas katinėlis… Nuo žemės šalčio nebejausti, tik vėjo dvelksmas dar žvarbus… Dangus migla aptrauktas, vos regima jame delčia… Erdvė pilna paukštelių ulbesio, gagenimo ir klyksmo suprasti leidžia man, į kokį virsmą pakliuvau dabar… Svetelis lankęs sakė, kad obelys sode paaugę… O mano žvilgsnis mato jas visai mažas, nors lig viršūnės jų jau tektų palipėti… Žolė dar ne žalia, tačiau pavasaris jau mano namuose…
05:35
-
Ištikimybė
manęs jau niekas
nepaguos:
nei moterys,
nei vynas,
nei žaidimai.todėl tam niekad
laiko nešvaisčiau,
nes pažinau
ir pamilau daugiau,nei kitas kas
galės suteiktiuž Tave.
(aš tai pavadinau ištikimybe)…
-
Paukštelis
Nesu aš lapinas gudrus, klastingas,
Kuris numato kelis žingsnius į priekį.
Aš paukštis tas, kuris atlapaširdis –
Kas sieloj skamba – tą ir išdalina.
-
Tai žinau
Likau tau ištikimas.
Tokiu ir liksiu –
Tai žinau.
Turiu gyventi:
Sukurti tau namus.
Juk nuo vaikystės
Šito mokiausi…
Dabar tuo gyvenu.
-
Gyvenimo šviesa
Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…
-
mano Motiejui
Toli nuo tėvynės, nuo savojo sodžiaus
Buvai atsidūręs, o mano senoli.
Kad grįžęs galėtum išpildyt svajonę:
Pasaulį kitokį vaikams dovanoti.Padėti norėjai tu savo gimtinei,
Už siekį svajonės buvai nukankintas.
Namus tuos nugriovė ir sodą iškirto,
Kuriuos tik sugrįžęs ėmeisi gaivinti.Tau šiandienos žmonės paminklą pastatė,
Užaugo poetas* – tavęs pratęsimas.
Ilgiuosi aš jūsų, o mano brangieji,
Norėčiau aprodyt svajonę šią bendrą.Tau ačiū už šviesą, o mano Motiejau!
*mano senelis rašė eilėraščius visą gyvenimą, anksti neteko savo tėvelio, dabar juos abu man primena namai – troškimas bendras…
-
Žodžiai
Turiu tau netrukdyti,
Paleisti, kad mylėtum. –
Tai žodžiai nesparnuoti,
O akmenys, tarytum.Užgulę mano širdį, –
Visus, visus nuvyliau.
Šį liūdesį atspindi
Lietus, kurs laša tyliai.Mylėti nepaliausiu –
Tavęs ir šio pasaulio.
Tiktai ramus galiausiai,
Iš sodo žengsiu žalio.
-
Noras būti
ne protas rūpi man
ne išmintis
ir lobių aš neieškau
ir grožės man nereik
to visko kiek turiu
man visiškai pakanka
gyvenimui ir mirčiai
tik meilei per mažaitodėl savęs aš netausoju
nes noriu būti vertu tavęs
-
Tu
išgryninau protą
nuo minčių įvairių
išgryninau sielą nuo
tiesų
iš naujo vaikščioti mokausi
dabar
ragauti maistą
ir vandenįnusilpusios akys
vėl mato
rudenio spalvas sode
mintis pirmoji
aplankė
kuri vėl yra
apie tavekuo būti nežinau
ir kur paslėpt save
kad ir kuo
pasiversčiau
aš – tai Tu
-
Džiaugsmo miškeliu
Tiek nedaug reikia džiaugsmui… Džiaugsmui patirti… Pamatyti raudonas putino uogas, to, kurį pats sodinai… Vaikštant po jauną miškelį leidžiantis saulei, taip miela, rudenį neskubantį pasitikt… Rodosi, ne tik ramybė apglėbus tave, bet ir džiaugsmas kažkoks pakilus… Sunkumus veja… O širdis daužos… Jei jau dabar taip nuostabu, nejaugi dar bus daugiau, nuostabiau?.. Vaikštai… Šypsaisi… Saulutė jau nusileido… Temsta… Tik vidujai vis dar šviesu…
-
Pasaulis ir Vaikai
Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.
-
Žmogus ir Meilė
Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais,
Tačiau jis jaučias nesaugus.
Pasaulį valdo šį žmogus
Sukūręs daug tiesų margų,
Kurias paaitrina darbais…
Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais.Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.
Užklumpa kai ruduo širdy –
Tik meilė mums nepavaldi,
Palieka, jei save skriaudi,
Staiga vėl leidžia tapt laisvais.
Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.
-
Išdalinau
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau:
Mintis ir savo svajones.
Jaučiu, išdalinau save –
Tą viską, kam aš čia esu,
Todėl tik tau aš priklausau.
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau.Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų –
Šlamėti tau rytais anksti.
Bet meilė man neleis užmigt:
Sukursiu sodą, kur atgimt
Galėsi vėl tikru žmogum.
Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų.
-
Lemtis
I
Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.
Pasauliui šaukti – „aš gimiau“!
Gimei ir nutilai, žmogau,
Nespėjęs paragaut medaus
Ir dangui duoti nors mažai.
Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.II
Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.
Pabuvo jis šalia mirties –
Nubudo vaikas be lemties,
Kuriam tėvai rankas išties
Ir visą dangų šiam atstos.
Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.III
Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai
Ir lemtį tu gali pakeist.
Paaugi kiek ir supranti,
Kur nori būt: toli, arti.
Pasaulį valdo ne dievai:
Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai.IV
Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai –
Ir neatleis galia jokia.
Brangus gyvenimas, žinia,
Nebent nuteis tave minia,
Todėl, kad laisvę pažinai.
Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai…
-
Pakilumas
Dabar dar mano siela liūdi
Ir skauda jai labai,
Nes džiaugsmą ji pajutus buvo,
Kurio daugiau patirti neišeis.Tas jausmas pakylėjo taip aukštai –
Dabar apleido jis mane.
Ir viskas taip niūru sugrįžus,
Kas manyje po visko dar užliko.Šis pakilumas leido man suprasti
Kokiam aš liūdesy buvau.
Ir net mintis nušvitusi nupurto,
Kad tu buvai tokiam pačiam.Tik norisi dabar man vieno:
Mintis pakeisti kitomis.
O tuo visu bjauriu – atsikratyti,
Pradėti viską nuo pačių pradžių……su tavimi – darsyk…
-
Pavirto tavimi
Žinau, žinau tai tavimi
Pavirto Žemė ir Dangus,
Galbūt, todėl man artimi…
Žinau, žinau tai tavimi
Alsuoja Jie taip mylimi,
Net norisi apglėbt visus.
Žinau, žinau tai tavimi
Pavirto Žemė ir Dangus.
-
Namai
Čia mano namai:
mažas lopinėlis Žemės,
dar tik augantys medžiai –
kur bus būsimasis miškelis.
o vidury – giminės medis,
mano nuglostytas
tarytum vaikelis.
jis stiebias ir tau……mano motulės gėlės,
kurios žydi daržely.
tėvužio sodelis,
kuriame sirpsta nektaras.
prižiūriu visa tai,
tik laiko vis maža –
pabūti kartu su visais…
Čia, dievaite, yra ir Tavo namai.
-
Tarp begalės žvaigždžių
Lyg pasakoje šią naktį aš buvau… Ta pasaka – tai vidury tarp begalės žvaigždžių, sode užaugusiam ir klausantis žiogų, stovėti basomis, alsuoti dabartim… Toj pasakoj per nakt norėjos pasilikt… Lopšely dideliam, kurį tėveliai užaugino… Dabar ir aš jį auginu… Kiekvieną mintimis nuglostau ir savo prisilietimu… Norėtųsi apglėbti dangų, žmones… Bet šito negaliu… Todėl į erdvę meilę aš visiems skleidžiu… Ir pasaką savy vis dar jaučiu…
-
Išsaugoti tave
Išsaugosiu šią Meilę,
Net, jei šeimos neteks sukurti.
Išsaugosiu šią Saulę –
Ir taps Ji amžina.
Sušildys daugelį iš Jūsų,
Kaip šildo Ji dabar mane.
Išsaugosiu šią Meilę –
Išsaugosiu tave…
-
Gabalėlis dangaus
Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.————
Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…
-
Visko, visko
dar išmoksiu,
kiek galėsiu,
dar sukursiu
aš eiliųdar matysiu,
kiek regėsiu,
dar surasiu
aš žvaigždžiųdar gyvensiu,
kiek pajėgsiu,
dar pažinsiu
aš žmoniųdar kvėpinsiu,
kiek apglėbsiu,
dar užuosiu
aš gėliųir klausysiuos,
kiek girdėsiu,
dar atrasiu
aš dainųtik žinau,
kad atsisveikinti
nespėsiukada laikas
bus namo –pasakyti
nesuspėsiu,
kaip Visus
Myliu…
-
Giminės medis
Užaugo medis giminės –
Medžiu šiuo srūva syvai
Ir šakos tiesiasi aukštyn,
Pasiekti bandant saulę.Kvatojas paukščiai šakose,
Tas juokas glosto medį.
Diena, kita ir pasipuoš
Žiedais, kurių visi taip laukia.Kasnakt apglėbti šilumos
Jau medžio lapai šnara.
Tik visas jis nesulapos,
Nes šakos mirė kelios.Tačiau nebus dar pabaigos.
Juk gali žemė gilę
Savam priimti lopšyje,
Kur medis didis mūsų oš…Žiema ateis, bet nebaisi,
Nes medis tvirtas stovi.
Gili šaknis dar sutvirtės,
Paaugs šakelės tavo.
-
Dideli norai
Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.
-
Rūpestis
Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Tik proto visad klausiau,
Tik kuomet tave pirmą kartą išvydau,
Tau panorau gero tiek daug.
O su tuo daug, ir tave, kažkodėl pamilau…Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Visa kaip bus numačiau,
Nors anuomet kitoks dar buvau,
Bet proto daugiau neklausiau.
Galbūt todėl, kitam gyvenime susitikt maldavau…Ir dabar, kai nesu atsiskyręs,
Man dar norisi tau gero tiek daug,
Ir tiems, kuriuos tu taip myli…
Ir visiems, kurie supa tave…
-
Tu nori, matau
Tu nori kažko, aš matau:
Tavo liūdesio prisirpusios akys.
Apie tai nuolatos aš mąstau,
Kam dovanotos tos dienos ir naktys?Dėmesį atkreipti bandžiau,
O pasirodo, kad visatai veltui.
Tavo mintys nuklydo toliau
Ir mano širdis nutilo tam kartui.Tu laisva ir puikiai žinai,
Kad ši meilė nėra savininkiška.
Aš džiaugsiuosi, labiau nei manai,
Jei ją priėmus, kitiems dar išsaugosi…
-
Apie Meilę
dievaitėms,
Kai aplanko tave
Šitas jausmas,
nesinori jau nieko
ragaut.
Esi persisotinus
viskuo, bet taip
lengva nebuvo nei
kart.Rankos tirpsta
ir pirštų galiukai,
eigastis lengva,
paprasta,
Šviesios mintys
tik lanko ir
kirba…Įkvėpimas gilus,
o atodūsis
džiaugsmo –
akyse vis šviesiau
ir šviesiau:
dega noru
gyventi,
žvilgsnis gydo
ir šildo aplinkui
visus, visada…Ir atsako dievaitei,
kas tokią sutinka,
taip pat nuoširdžia
šiluma.O kuomet pamatai
Jį dar kartą,
kaip Jis žiūri
meilingai tavin –
visas kūnas
ima virpėti,
kvapą užgniaužia
gerklėj,
skruostus
nudažo raudonis –
Jis tai mato
ir gėris tavim.Ir atrodo, kad laikas
sustojo, iš džiaugsmo
pulsuoja širdis,
kažkas kirba Judviems
vidujai, ar palaimingai
glosto Abu…————-
Bet dažniausiai
nutinka ir šitaip,
kad mylimajam
reikia išvykt:
į karą ar ilgą kelionę,
ir tenka Jums išsiskirt…Apninka dvejonės,
gyvenimas šitaip
išbando
ko vertos
visos svajonės:
Ar save paaukosi
ir lauksi Jo
žvilgsnio, kurs
taip meilei
dėbsojo tavin,
su Kuriuo tos
svajonės, rodėsi,
pildos, ir, rodės,
kad dar nebuvo
taip gera gyvent.
Ar kitam atsiduosi,
kurs į tavąją
šviesą, džiaugsmu
atsilieps nuoširdžiai…Tik tu tai
nuspręsti turėsi,
o baigtys skirtingos,
nes viena be baigties…Jei Jo, kai išvyks,
tu sulauksi,
kai kas amžinybę
dar tęsis
Abiems.
-
Srūvantis lietus
Dobilų pieva žengiu… Saulutė dar šypsos, tačiau neilgam… Už manęs debesys tamsūs ir krenta šilti lašai vis stipriau ir stipriau… Sustoju, pažvelgiu aukštyn, užsimerkiu… Ir veidu srūva vasaros lietus… Žvilgsnį pakreipiu į vakarus… Saulutę pakeičia siluetas, apgaubtas skaidraus debesies… Išsirengiu, rankas ištiesiu, iškeliu į dangų… Vėjai pakyla, medžiai meldžiasi jiems… O aš stoviu ir laukiu prabilimo dangaus… Su šypsena, nusidriekiančia veidu…
-
Šimtas dūžių
Šimtas dūžių
per minutę –
plaka šiuo
ritmu širdis.
Nuo pavasario
ankstyvo,
dar prieš
mano gimtą
dieną,
viskas taip
įvyko greit:Dar žiemužę
buvau tvirtas,
nuo rudens
kaupiau jėgas.
Buvo mintys
nenutilti
ir dainuoti
Tau…Nežinau kas
man nutiko,
Ir dabar dar
smilkiniuos,
tarsi kas įstrigęs,
spaudžia,
nepaleidžia
nuolatos.Mano siela
apipinta
nuostabios tylos,
protas surakintas
laukia, kada viskas
vėl pasikartos…Šimtas dūžių
per minutę –
plaka šiuo
ritmu širdis.
Man neskauda,
kiek pavargęs,
dalinu visiems save –
tik grąžinti,
išdalinti
noriu visa,
kas priklauso,
Meile,
Tau…Ačiū Tau,
už visa, visa,
Aš grįžtu Namo…
-
Daug dar galiu
Tik viena galiu:
atlapoti krūtinę
ir apnuoginti širdį
prieš Jus.
Net žinodamas,
kad ją sudraskys,
stovėsiu ir švelniai
stebėsiu, meilei
šypsosiuosi Jums…
Jei likčiau gyvas –
meilė užgydytų žaizdą,
o randai išpuoštų
mano esybę
ir džiaugsmo daina,
srovenanti gyslomis,
dar nenutrūktų:
gyvenimą šlovinanti,
ir Jus, mielieji, Visus!
Dėl to ir esu aš stiprus,
nes su meile viską kuriu…
-
Tavo sodininkas
Aš vis dar tebemyliu,
Ir dar kaip, myliu.
Sako, kad protingas esu,
Bet užkalbint tavęs neišmokau.
Daug metų vis nubundu,
O tavo atvaizdą akyse teberegiu.
Visos mintys, atitolus nuo darbų,
Tiktai apie tave, šeimą ir vaikus.
O ir darbai visi tik tam,
Kad išmokčiau kūrybos
Ir svajones paversčiau realybe.
Nutilau, nežinojau, kaip pasakyti,
Kad nėra taip lengva svajonę išpildyt:
Išmokti namus pastatyti
Ir aplinką visą prisijaukinti,
O kur dar žvaigždę dangaus nuraškyti…
Norėjau padaryti Tau staigmeną:
Vis dėlto išmokau, išmokau mylėti…
Ir dar… Nežinojau, kaip pasakyti,
Kad pyktis ir žodžiai grubūs,
Man nelyginant rimbas, kuris čaižo mane,
Ypač tuomet, kai jis rankose tavo,
O tyla ir už rimbą būna skaudesnė…
Bet aš vis dar myliu,
Ir dar kaip, Myliu Tave…Su Meile,
Tavo Sodininkas
-
Dar ne
Nesu poetas, ir dainius nesu:
Dienomis po sodą braidau, išsitepu,
Tik naktimis nusiprausęs rašau ir rašau…Neinu į žmones ir nedainuoju,
Gatvėse nematyti manęs eiliuojančio
Praeiviui nepažįstamam iš visos savo širdies.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…Neįkvepiu žmonių, nesuteikiu džiaugsmo,
Nenuimu nešulio žmonėms nuo pečių,
Ir nepadedu jo nešti į tikslą, kad būtų lengviau.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…Tik sėdžiu sodelyje tyliai, ramus…
Klausausi paukščių, kamanių, ir vėjo gaivaus.
Prižiūriu gimtinę ir suprasti bandau, kas esu,
Mokausi būti, pažinti, tapti žmogum…Kuomet suprasiu, ką reiškia „būti tikru žmogumi“,
Tuomet ir sutiksite gatvėj mane: kiek apdriskusį,
Spindinčiomis džiaugsmu akimis, ir su šildančia šypsena…Sutikęs Jus, išdalinsiu visas svajones,
Meilę dalinsiu, dovanosiu save…
Ir vadinsiuos aš dainium ir poetu,
O dabar dar gimtinėj savojoj esu, save auginu…
-
Likimo audėjas
Liūdnumas apninka dažnai,
Bet mokausi džiaugsmą pajausti.
Apkabinęs gyvenimą, suspaudęs gležnai
Matau, kuomet jis pradeda rausti.Savo rankomis, nors visai nestipriai,
Prie krūtinės savosios priglaudęs.
Likimą savo susietą stipriai,
Su tavim ir kitais, visad audžiu.
-
Į šeimą pasiprašė
Apsigyveno mano namuose griežlė… Susuko lizdelį pievoje, po atviru dangumi… Ir naktimis pavasario, kai lietūs švelniai kapsi, o alyvos taip svaigiai žydi, ji ėmė šėlioti viena, kol sulaukė pritarimo kitų… Kvietė pabūti lauke, su visais… Bent taip aš čirenimą jos supratau… Tikriausiai, kiekvienas suprantam savaip… Supratau, kaip norėjau, todėl išėjau… O lauke tikrai buvo gaivu ir jauku: nebaubė mašinos toli ir žmonės ilsėjos visi… Rodėsi man, kad ramybė glosto, kaip mama vaiką, mane… Ramuma, ramuma… Sušnibždėjo lyg į ausį kažkas… Ir apkabino gimtinė mane…
-
Meilei skiriu
Meile, prašau, neišeiki, pasilik
Su manimi dar truputį pabūk.
Meile, kiek gali, kuo ilgiau –
Be tavęs taip nyku, taip ilgu.Net ir tuomet, kai klaidų pridarau,
Aš prašau, nenusisuk nuo manęs.
Tik parodyk į tikslą gaires,
Tuos takus, kuriais turiu žengt,
Kad išmokčiau mylėti, gyvent.Išmokyk kalbos, kuria Tu kalbi,
Kad suprasčiau Tave, ką nori man pasakyt
Ir gyvenimą savo pakreipčiau linkme,
Kurią vadinu – teisinga, šventa,
Nors viskas ir taip palytėta Tavęs.Meile, aš žmogus, kuris nori išmokti:
Džiaugtis ir džiaugsmu šiuo dalintis.
Meile, aš žinau, Tu esi tas šaltinis,
Kurio dėka šis Pasaulis sukasi, sukasi, žydi…
-
Noras tavęs
aš jau nieko,
jau nieko
nenoriu daugiau…
tik tavęs,
tik tavęs –
mano meile,
dangau…tik dar žemės
trupučio
ir lašo lietaus,
saulės blyksnio,
medžių, gimtinės,
žmogaus…ir dar šypsenos
vaiko, anūkėlių
ir ainių…
džiaugsmo beribio,
o dėl laimės…
pasistengsim ir bus.argi daug aš prašau
iš gyvenimo duoto?tik tavęs,
tik tavęs –
dievaite,
aš noriu…dėl tavęs,
tik tavęs
viskotaip noriu…
-
Graži mergaitė
[I]
Graži graži mergaitė
Po ryto rasą braidė
Basa per žemę ėjo
Auksinius plaukus vėjas plaikstėKuriuos nudažė šitaip
Anksti nubudus saulė
Šypsojosi graži mergaitė
Šiam nuostabiam pasauliui[II]
Tikiuosi kad tave išvysiu
Pirmiau, Pasaulį gražų dovanojęs
Ne tik sapnuos tave sutikęs
Tave, dukrele, apkabinsiu…
-
Žydintis Pasaulis
nežinau
kur tu,
mano saule:patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…
-
Ankstyvas pavasaris
ankstyvas
pavasaris
ir dar neskamba
naktimis
gaivi giesmė
mažosios
lakštingalostik vėsuma,
kvapas žemės
skverbiasi
į paširdžius,
kyla –
perveria
mintis
ir lieka
apnuogintas
protas
su savimi——–
svetimos tiesos
išblėsta,
pasitraukia
tolyn:
ir nežinai
kaip pasielgti,
kuo būti,
nebežinai
kas esi –užsimerki,
klausaisi
alsavimo,
imi ir nakty
ištirpsti…sugrįžus
atgimsti,
ir į pasaulį
kitaip jau
žiūri…
-
Kai numirsiu, jei numirsiu
Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.– – – – – – – –
Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…
-
Gyvenimo medis
neužmiršiu aš sapno-
rudeninio ir šalto.
kvepiančios pasakos
nukritusiais lapais.nepamiršiu aš nieko,
žiemos ir pavasario.
išmokau gyventi, o tu,
ar išmokai mylėti?(aš visdar mokausi…)
-
Balta naktis
Po šitiek laiko… Ir vėl naktis… Braidau basom po pilnatim… Atvėso žemė, nes… Ruduo… Ir pėdas gelia… Atpratau… Nuo obelų jau nuraškyti obuoliai… Baltam baltam esu rūke… Baltam paveiksle aš nakties, klausausi vėl savos širdies… Ir eterį pasklidusį uodžiu… Sodely, namuose… Čia, kur yra ramu…
-
Apie pasaulį
Nieko neliko, o nieko – tiek daug, –
Lašas delnuos ištirpo dangaus.
Gyvenimas pilnas kvapniausio medaus,
Ir kam aš dėkingas už visko tiek daug?Jei duonos ant stalo neliks – nebėda,
Nes soduose medžiai kelia rankas.
O paukščiai džiaugsmo kuria dainas,
Ačiū už tai, kad ne vienas aš čia!
-
Svajonė
Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.
-
Fata morgana
Atsidūręs dykumoj, išvydau oazę,
Savo kumšteliu užvožiau bendrakeleiviui:
Žiūrėk, koks gražumas, vandens ligi bambos!
O tas ėmė nuo kepštelėjimo ir susmuko…Atsipeikėjęs ėmė ant manęs baubti:
Kas pasidarė, tau tundra, nevisproti bukas!
Bet nekreipiau dėmesio, nes vandenį gėriau.
O šis vis kartoja: debile tu, juk smėlį grumoji!Netekęs vilties, atsisėda ir dūsauja sau panosėn:
Fata morgana, Fata morgana…
Ot, durnius, nesupranta, kaip man čia gera! –
Rieškučiais vanduo, o jis jo nenori…Kiekvienas miražą nešiojamės su savimi,
Tik kodėl patekus į dykumą – jis tampa mums išeitimi?!.
-
Apie save
Apie tave aš naktimis svajoju.
Tave iš ryto akyse regiu,
O tavo akyse- šviesu, šviesu…Vaikystė buvo, kaip sapne:
Su mylinčiais tėvais,
Man laimę spinduliavo jie
Net ir tuomet, kai būdavo sunku.Galbūt, todėl tave aš akyse regiu,
O tavo akyse – šviesu, šviesu…
Neleidi man užmigt daugiau,
Todėl gyveniman su jauduliu žiūriu.Tave aš dienomis jaučiu,
Man laimę spinduliuoji tu
Net ir tuomet, kai būna man sunku…
-
Hiperbolė
Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinauKažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip patŠoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimoŠtai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigųIr mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana
-
Mano gyvenimas žiedais išdabintas
Mano gyvenimas žiedais išdabintas,
Mano gyvenime šviečia aušrinė.
Ir auksu padangės man tviska,
Žemės glėby kasryt nubundu.Prašalaitis pažiūri: apdriskusį randa,
Veide įspraustas slogus liūdesys.
Drebančiu balsu, būna, meldžiuosi:
Kokia tu graži, sapnuose tik mano esi.Aš protingas, išminties man nestinga,
Kai sotus – žiūriu slapčia į kitas.
Mane liaupsina, giria ir sako širdingai:
Nuostabus tu esi, tik gyvenimas tavo nekoks.Nesumaišykit manęs su mano gyvenimu –
Tik aš pats tokį sukūriau save.
-
Nesuvystyta kvailystė
Į širdį veržiasi kvailystė,
Kurios dar protas nesuvystė
Ir išmintim nieks nenugirdė-
Į širdį besiveržiančios kvailystės.
Nors būta bandymų įsakymais nutildyt,
Bet meilė sieloms tik paklūsta.
Į širdį veržiasi kvailystė,
Kuriosios mano protas nesuvystė…
-
Meilės simfonija
Mergelė jauna iš namų, savo vaikystę išsinešė
Apkabinimą švelnų tėvų ir vaikystės juoką žaismingą…Pasirinko bernelį, kuris pažadėjo mylėsiąs ir būsiąs
Bet gyvenime būna ir taip: mažas vaikas ant rankų,
O vyras girtuoklis, į namus nepareina kelinta jau diena iš eilės.Kai bernelis į savo namus, kurių niekuomet neturėjo
Parsivedė jauną mergelę, kurios niekuomet nemylėjo…Pasakė- nenoriu, o rodėsi jai, kad jis tik šito ir trokšta:
Palikti tą, dėl kurios, tiek ėjo iš savojo proto,
Kad galėtų sukurti su vienintele ja- meilės didingą simfoniją.
-
Palytėk
[1]
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito,
Palytėk mano skruostus ir lūpas
Palydėk mane auštant prie kelio,
Aš nutilęs stebėsiu tave
Neištardamas žodžio nei vieno,
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito…[2]
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu,
Kažkas kužda: neiki, pabusk, būkit kartu
Nusisuksiu ir žengsiu žingsnius
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Taip širdy dar nebuvo sunku
Žvirgždą su smėliu po kojomis jaust
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Atsibusiu, pribėgsiu… Kartu.
-
Žaismas manyje
Aplankė žiema
Medžiai klausos ir aš
Atidunda aušraRamybė liūlia čia pat
Žaidžia many sutema
-
Širdy šiluma
Šaltukas kursto
Apšviečiant mėnesienai
Rudenio lapusŠirdy žarstau baubus tuos
Kuriems laisvę dalinu
-
Lopšinę liūliuos
Medžių guotas man lopšį atstos,
O vėjelis lopšinę sugros
Tvenkinėlį lelijos papuoš
Medžių guotas man lopšį atstos,
O patrakęs kaimynas ramybės neduos
Į svečius užeis ir kad linksmai uždainuos!
Medžių guote- savame lopšyje
Kur vėjelis lopšinę liūliuos…
-
[Apie tave sukasi mintys…]
Apie tave sukasi mintys
Naktelei apkabinus pečius
Ir glėby, rodosi, mano
Ilsisi meilė tavo šviesi…Noriu išmokti būti vertu
Aš žinau, yra geresnių
Išsakyti, kas širdy – nedrįstu,
O galbūt žodžių tam nerandu…Apie tave prabilo saulelė,
Degančios snaigės pražydo šalčiu,
Dar nenutilo tie švelnūs balsai,
Kurių klausiausi ir dūsavau ilgai…Taip dienas ir naktis tavimi
Gyvenu, esu širdimi…
-
Liūdnas grožis
Oi, suskauda man galvelų,
Kurgi tu dingai?
Nusileida jau saulala,
Ir ramumas laukuosna.
Man akelas glosta ūkas,
Žvaigždelas ir vėl matau.
Oi, suskauda man širdelų,-
Liūdnas grožis šitoks be tavęs.
-
Nužengus
Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Atsidusęs linksmumu į žvaigždes pažvelgsiu
Ryto nesulaukęs tau glėbin įpulsiu
Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Švelnumu tavo glėbyje užsnūsiu
Ir pakils sielužė, apkabins mėnulį
Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Atsidusęs laime į žvaigždes pažvelgęs…
-
Šiųnakt sapnuoti
Žvaigždulė danguj,
O aš ant Žemelės, –
Pėdas šluostau.
Klaupiuosi ir…
Pakvimpa žolynais…
Šypsausi:
Ne per seniausiai
Braidžiau gailynais.
Prilipo man miško ramumas –
Rasa nusiprausiu, nubusiu.
O dabar…
Merkiu akeles, nes noriu
Susapnuoti šiųnakt Lelijėlę
Lopšely saldžiai miegant…
-
Laisvė
Paleiski – nukrisiu
Medžio lapu
Švelniai į pievas –
Kvapiuosius lopšius.Paleiski – sugrįžti
Į gimtuosius namus:
Sūpuotis, nubusti, dūmoti…
Po obelėle sena.Paleiski – atgimsiu
Ir manęs nebebus…
Primins tik ošimas,
Ir nuostabus šis dangus.Paleidžiu… o koks nuostabus –
Ar matai? Mus apkabinęs dangus!
-
Kvietimas
Nemoku būti reikalingu,
Nemoku būti čia.
Tik paukštis giesmes traukiant
Vis budina išgirst save…Vėjelis glamonėjant plaukus,
Paprašo šypsnio iš manęs.
Kada jau, matos, saulužė leidžias –
Nemoku būt šalia tavęs…Lopšy suspėro ilgesingai žvaigždės
Ir pakvietė numirt drauge:
Sedėjau tyliai, klausiaus širdies plakimo, –
Vaikystė blėso akyse…Pražydo rytas. Prabudau sode
Su pirmu spindulėliu belaukiančiu manęs.
Rasa suvilgiau raudonus skruostus,
O ašara sutvisko akyse…Ir kaip išmokti būt šalia?
Myliu, kuriu tik dėl tavęs…
-
Tobulumas
Norėdamas ir siekdamas mylimam žmogui suteikti visko kas geriausia, pastebiu ir suprantu, kad tarp to kas geriausia nelieka manęs.
– [Ramuma]
-
Gyvybei varvant
Vaivorykštės dvi spalvom susikimba
Ir skliautas šviesos dangumi nuvilnyja.
Šoky smagiam vaiski saulė nuglosto,
lietums gyvybe varvant.Pratrūksta kvatodams pažeme paukštis-
Auksu aplinka tviska.
Rodosi, kad gimėm mudu iš naujo:
Gyvenimui širdim nusišypsau.
-
Pievon
Atsiguli pievon ir gera… Kvapsniai maloniausi kutena… O naktį dar mieliau būna… Atsisėdi nuogas, švytėdamas visas sodelyje… Paukštukai kad čirpia, rodos, net miego nereikia… Apsidairai – rūkas aplink, netoliese aušra… Akimis glostai žvaigždes… Ir dairaisi, ar kas nepaparacina… Nors kur ten… Aplink ramuma…
-
Nėra taip vėlai
Nėra taip vėlai,
Juk plazda drugiai.
Tik saulė toli,
Už medžių toli
Taip raudonai…O mes esam Čia
Tarytum vaikai:
Bėgam į pievas,
Šokam į debesis-
Ir mes lietumi…Tai Angelo pėdos,
Angelų pėdos
Mūsų delnuos,
Atspindi pasaulius
Ir žemę namų
Kurioj gimėm kartu…Tarytum vaikai
Mes glostom akim:
Saulę toli,
Meilę širdy-
Mes šokam nakty…Ir Angelų pėdos
Mūsų delnuos-
Tai ašaros tyros,
Atspindi pasaulį
Ir žolę laukuos…Nėra taip vėlai,
Juk plazda drugiai.
Tik saulė toli,
Už medžių toli
Taip raudonai…
-
Ramina
Saulė apšviečianti ilgesį mina
Medžio šešėlis gulasi lieka ilgėja…
Suneša vėjas virpesius blėsta
Iš tolimiausių šalių klajoklis sugrįžta
Dainuoja grožisi gimsta…Ligi nakties, iki sielos kelionės
Mintys verždamos bėga nutyla…
Plaukia į sielą polėkiu girdo
Kvepianti pieva akeles migdo
Šiaušiasi skleidžiasi rymo…
-
Baltumu
Akimirka nuo delnu pasiekiamo kankorėžio eglės ir beržo svyruoklio draugijos… Kur braidžiau po baltai apsiklojusius sodelio žolynus… Kur mintis prisiminimais lietė visa kas aplinkui… Ir saulutė šitaip ryškiai atsispindėjo nakty, nuo mėnulio nepilno, pažiūrėt akimis… O balta aplink, ir nė trupučio nežvarbu… Tik šiluma širdy, švelnumas čia… Dar šypsausi… Žvaigždelės vaiskume – kviečia, laukia… Gal išgirs, o gal supras… Pagaliau žmogus save…
-
Palikę vaikystę
skristi su vėju
viršūnėse medžių
ir gultis į ežerą
gulbėmis…pakilti nuo žemės
iš lizdo kiekvienas,
vaikas suauga
ir bėga, ir skrieja…dar kartelį pabūti,
virš visko, virš nieko,
galiausiai sugrįžti
ir čia pasilikti…
-
Akyse pavasariai
Vaiko akyse pavasariai, –
Nublanko saulės spinduliai.
Ir gaivios rasos žėri,
Lig šypsenos, taip nuoširdžiai.Prisiglaudžia ir gėlės,
Žolė nuo žemės stiebias,
Kai mažas vaikas gėris –
Jausmu, mintim apglėbia…
-
Tu esi
Tau lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Atsigulus žolėj
Žiogas čirpia gėlėjIšsileidus jausmus-
Meilė širdy…
Liepsna akyse –
Tu Esi tu Esi…Man saulės šviesa
Šildo sielos gelmes
Atsibudus žolėj
Paukštis čiulba sapneMano šypsena čia-
Meilė širdy…
Daina akyse
Tau ji skirta…Iš naktų ir dienos
Lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Tavo norai – širdis…Mano šypsena ten-
Ir Jausmas šalia…
Su tavim, tavyje –
Tai saulės malda.Mėnuo dangum
Aš Esu aš Esu
Žvaigždės šalia –
Visos – tai Tu…
-
Čia ir Ten
ten,
kur
kalnuose
bodhisatvos
tantros
mokosaš
sėklelę
mažą
medžio
mintimis
“materializuosiu”-kurti aš galiu-
išmoksiu…. . .
ir užaugs
tenai alėjos,
tigrą rainą
glostyti
galės
kiekvienas,o fakyrai
mums
padės
kūryboj…
– – –čia,
atkursiu
savo
rankom
sodus…tuos,
kuriuos
senolis
mano
užsodinęs
buvo,
tėviškes
vaikams
palikęs…ir
dabar
kartu
mes
galimvaikui
dovanoti
linksmą
Žemę…
-
Alsuoti tavimi
SUSIGŪŽĘS KAMPUTY VERKIU
TIK JAUSMUS IR MINTIS TETURIU
SVAJONES APIE MYLIMĄ ŽMOGŲ
VAIKELIUS NUO VAIKYSTĖS JŲ NORIU
-
Vainikus pynė
Prie medžių šimtamečių vaikai susėdę klausės, kaip juos jaunus senolė, tyru žvilgsniu skaityti mokė… O pumpurais tuomet kvepėjo knygos… Ir gėlės gardžiakvapės, pačios į vainikus pynės, padangėm paukštis nardė gyvas… Tarp medžių šitmamečių senoliai atgulė pavėsy… Šešėliai liko degti… Vaikai našlaičiais tapę, po pasaulį išsibarstė ieškot šambalos – neberanda… O mūs, kartu su Meile tėvelių dvasios grįžtančių gimtinėm laukia… Prie medžių pasodintų tūkstantmečių…
-
Rėžiais į nieką
Prisimenu kančią
Ir tylą savaičių, dienų.
Šokančius vėjus,
Lašą jausmų…Negaliu pajudėti-
Išrėkti skaudu
Niekas negirdi,
O buvo baugu…Mintys išliko
Rėžiais į sielą,
Pajautimas savęs
Kiekvieno ir nieko…Prisimenu skausmą
Ir bildesį sienon,
Tuščia aplinkui-
Protas pabėgęs…
-
Sapną siuvinės
Tebūnie tau žvaigždės
Sapną šiąnakt siuvinės
Ir prabudusi tavoji siela
Šokiui dangų palytėsAtsigręžęs veidu mėnuo
Drąsiai pilnatin riedės
Vėjai medžiuose lingavę
Plaukus švelniai glamonės
-
Vaikui ir Žemei
Kilk paukšti
į dangų, į aukštį.
Iš ten mūs Žemelė
didžiulė, taip sakė,
matyti…O griauname Ją
ir tik kaltais pasijaučiam,
už savo darbus
kasdienius atgailauti
išmokome…Skrisk paukšti
į dangų, į aukštį ir
iš ten mums parneški
nors kruopelę
jautrumo atskleisti
savy…Žemei ir žvaigždei
Rojum sukurti…Kilk paukšti
į dangų, į aukštį…
-
Žaidėm slėpynes
aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-mirtis…
– – –aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?
-
Šalia
Už išmintį brangsnė man vaiko šypsena,
Už eiles vėjo dvelksmas ir ašaros.
Saulė laukuos man brangesnė už viltį ir,
Už jausmus tik Meilė tavojoj širdy.Aš dainuoju į sielą be žodžių,
Mano kalbą atstoja vanduo.
Aš liūdžiu, kai liūdėti neverta,
Bet laimingas, kai šalia esi Tu…
-
Būti vertu
atskyla
ledokšniai
upės srove,
ritasi
salvės-
manęs
nebėra.į krežulius
vandenis
semsiu,
vėlerymosiu krante-
būsiu lig
vakaro čia…
. . .ir debesys plauks,
o juose- aš.
kraujuojančiam danguje
grįžtantys paukščiai-gyvenau čia.
– – –kai nebebus jau manęs:
lietūs girdys
sielas,
angelu liksiu
būti tavęs…
-
koriai delnuose
kai
suskamba
mantra,
aš uždainuoju
sutartinę,
savo
protėvių
balsais.
. . .ten
rieškučiais
semiamas
vanduo
upelio,o motinėlė
kviečius
į glėbį
renkanti
kadais,
man
atkartoja
vyturiais…ir mes
draugėn
ringuojam
. . .regiu-
šypsojos
jivaikaitei
korį
delnuose
atnešus…
– – –o dabar
tik žvaigždėse
kartu-mūs sielos
esam…
-
Nerti balandžiai
Nerti balandžiai
Tavo delnuos:
Atgyja, į dangų
Pakyla.Burkuoja ir gimsta
Taip pasaulis spalvom.
Į kurį tu žvelgi,
O man gera širdy.Mažomis akelėmis
Užregėjusi visa,
Putojiesi jūrom į krantą
Ir juodvarniais medžiuos
Šypsai.Lietumi, Likimu
Panirus į žvaigždę;
Pakilus nuo žemėsTik tu…
Taip meilei stebi,
Visa šildai ir
Truputėlį degi…
-
Amžinybės tau ir sau
Daugiau nei prieš metus aš pamilau… Tokią mergaitę nuostabią, nepaprastą… Nors nebuvau jos sutikęs- ilgėjausi ir tylėjau… Nieko jai nesakiau ir dėl to labai krimtausi… Širdis daužėsi jau kitu ritmu, neįprastu… Kokiu ir dabar tebesidaužo- tik stipriau, gyvybingiau… Ir jausmai užplūdo tuomet mane, svajonės nepaprastos ir noras kurti… Ilgai naktimis stebėdavau dangų, žvaigždes, ir jose atsispindėdavo ji…
Ir vieną naktį aš paprašiau… Amžinybės tau ir sau…
-
Taip šventiškai
Taip šventiškai bunda
pumpurai ankstyvo ryto –
net paukščiai, vėjas
jais džiaugiasi prašvitus.Taip džiugiai grįžta
iš miego sodo vėlės,
su neskuba jos skleidžias, –
žvelgiu į jas pro stiklą.Širdis apsvaigusi suvirpa
nuo grožio tokio didžio,
išgirdęs saulės: – tu ateiki, –
einu po rasą pabraidyti.
-
Tavęs aš ilgėjaus
Vienatve gimiau… Nuleistomis į žemę akimis… Ir ašaras riedančias iš delnų tarsi lietų žemė sugėriau… Likimo neklausiau… Tik laukiau ir ieškojau, svajojau, nutylėjau… Naktimis vis liūdėjau… Be saulės, be žiedo, pavasario vėjo… Tavęs aš vienos visą laiką ilgėjaus…
-
Saulelė naktim
Saulė apsinuoginus
Link vakarų nuraudo
Ir debesims neleido vėjai
Riedančios užjaust gražuolėsŠmaikštulys ir džiugesys apėmęs
Gyvenimu naktin riedėjo
Paglosčiusi Širdelę, akeles
Ji traukėsi į gilų miegą
-
Čia viskas Tau
Ir vieną dieną, dar saulei šviečiant
Nuvesiu aš tave už rankos švelniai pasitvėręs
Gimtinės link, prie pustuštės erdvės,
Prie medžių ir medelio pasodintų.Tikiu, balsai mus pakeliui lydės,
Čiurlens upelis ir vėjas gaiviai prisilies,
Sodelyje jaunam, žolynuose sustojęs
Priklaupsiu prieš tave ir tarsiu mylima:Čia viskas Tau, Čia viskas Tavo…
Ir Aš Esu ir Būsiu Tavo!
-
Po saule
Pavasario žolėje prie kamieno medžio, nugara į jį… Stebint ir gėrintis pumpurais linguojamais vėjo… Ir saulutės sušildytų, pargrįžusių paukštelių, paglostančius maloniai širdelę, balsus girdint… Po saule tarp obelų jauku, ir pavasario nužengusio… Ritmu… Norisi ištarti tau… Myliu… Sugrįšiu- palauki… Meldžiu…
-
Ar prisimename?
Ar prisimename mes šiuos kraštus,
tėvelių numyluotus praeity
vaikeliams mūsų, mums, čia
dabarty?..Ar prisimenam mes rytą
ir lopšinę sudainuotą glėbyje
kūdikėliams, mums su šypsena, nuoširdumu
veide?..Ar prisimenam žaliuojančią gimtinę,
širdimis nuklotas pievas,
paukščių mums balsus skirtus, saulę
šviečiančią į ateity dangum?..O jei prisimenam, kodėl dar negyvename,
taip, kaip išmokė mus vaikystė,
naiviai ir nuoširdžiai?..
-
Nepailstanti širdis
Nenusvyra rankos
ir širdis neilsta,
veržiasi link laimės,
dabartim
su Meile…Kuria svajos
prisiliesdamos prie saulės,
praeitį atminti stengias,
tėvelius, kuriuos pamiršome,
su Meile…Kad vaikams primintų džiaugsmą
kuriamas pasaulis mūsų,
Kad vaikai atgimtų Meilėj,
ne į kančią ar į skausmą,
remtųsi dvasia jų
tik į Meilę…
-
Nakties migloje
Nakties migloje pavasaris… Apie save nuo medžių varvančiu lietum pranešęs… Ir su skausmu, su kūną verčiančiu esu… Ir be minčių, užleidusios jos erdvę… Tik jausmu prabilti tegaliu… Tyku aplink, tyku… Jausmu…
-
Žiemužė nenutyla
Žiemužė nenutyla
Bet aš taip myliu myliu
Jausmu apglėbiu sielą
Ir dvelksmu prabyluBaltumu nusvirę medžiai
Niūniuoja dainą apie tylą
Ir godžiai nusidriekęs mėnuo
Nušvietęs man širdelę dyla
-
Lopšinė
Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio malonaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
naktimi jos apsidžiaugs…O žemelėje- šalia,
vėjai lapuos nenuskęs.
Jausmą gaivų dvelksmu neš,
švelnų miegą- glėbyje…Ryto saulės spinduliais,
paukščių Tau kuždės balsai:
„Per naktužę keliavai,
su Pasauliu pažinais“…Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio įstabaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
Meilės skambesį širdis užgaus…
-
Nebyliai vardu
Seniai taip buvo… Basomis braidau surakinta šerkšno žolele, liečiant pėdomis žemelę… Ir užvertęs galvą karts nuo karto į žvaigždes: vienas ryškias, kitas blausias… Mielas akelėms, nuostabias tokias… Stebiu, ir… Klausausi kvėpavimo gaivaus, gilaus… Lig noras stiprus pagavęs širdimi ištart, balsu – myliu… Sudreba balsas… Ne šaltuko dėka… Nusišypsau čia pat… Ir nebyliai vardu… Žvelgiu…
-
Malonu
Į vaiko rieškučius –
gyvenimo lašus…
Nupūtus rasą
nuo delnų
alyvos kvapą
prisimint žiedų…Bitelės dūzgesį
išgirsti kaip smagu!..
Su saulės spinduliu
bežaidžiant
tipenti basomis
žaliuojančiu
lauku…Švelniais delnais
paliečiant vėją
klausytis širdį
puošiančių
garsų…Jausmu apglėbiant
visa-
Malonu…
-
Širdimi
Lupu, baru save ir kitus…
Tik širdimi, širdimi.
Ne skausmu, bet kartais žodžiu…
Nors iš tiesų nepykstu,
Tik akimis nuraustu…
Gėda prieš Jus.
Sunku, sunku… Su
Atodūsiu giliu
Atleidimo savy nerandu…
Ir jausmu, jausmu…
Myliu.
-
Pavargstu
Pavargstu
keliauti iš vienos erdvės į kitą,
ir ilgėtis,
ilgėtis…Su vienatvės išdraskyta siela
išleisti
skausmą, kančią
lietumi į krantą.Ir ilsėtis,
ilsėtis…
Bėgančiu į tyrus
šaltiniu.Šturmu nuplaunant mintį,
žaliuojančius laukus
užtvindyt…Ir su tyla
kelionę man užbaigiant…
Pavargstu…
-
Akimirka
Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.
-
Malda gyvenimo
Vėjo dvelksmu aš pažinau Tave,
spindesiu saulės pamilau,
nesitiki, tačiau…
Žydi širdis mana, kvapsniais ji Tavo
Meilės ir Dvasios neramiais,
Svajone virtusiais vaisiais…
Džiaugsmo ašarėlė tyliai nurieda,
liūdesio kartais…
Bet Laime alsuoju,
Su Tavimi aš gyvenimu
Dainą dainuoju…
-
Gyvenimą pasitinku. Myliu
Drebančiomis rankomis ir
akimis žvelgiančiomis su noru nežinomybės
aš gyvenimą pasitinku.
Rytas su prašymu mirti ir malda gyvenimo.
Klausausi kūno ir širdies vos juntamo plakimo.
Auštančios mintys jausmų nubudintos,
ir ketinimas nutilti, rodosi, pasiekiamas.Kelios dienos virto savaite,
O žmogus stiprus, laikosi.
Gyvenimu apie save nutyliu ir ašaras slepiu,
tik apie jas kalbu, parodyti nenoriu, negaliu,
jog esu ir aš- stiprumu…Nemato, kai būnu, o norisi. Myliu.
-
Jausmu tavęs
Pargrįžęs iš savęs,
Taip noriu bėgti jausmu tavęs…
Nors tik akimirkai
Panirusiu į gelmę aš žvilgsniu,
Alsavimu tuoj pat grįžtu…Nenoras beldžiasi širdim,
Stovėti ir tylėti ateitim…
-
Gyvenimu
Nustojusiu žingsniu, parimusiu alsavimu,
priėmei gyvenimą dainuoti.
Į saujas lietų riedantį skruostais, varvantį smakru,
suėmei gyvenimu prabilti, prašančiu numirti.Plyštančia širdimi su viltimi delnuose nutyli,
vėjams valią palieki, kuždėti tavimi.
Saulei šviesos nesuteiki, nusuktu veidu šypsaisi akimis,
ir ramybei kančią džiaugsme naktimi palieki.
-
Ašarėlės
Rytas baltumu ankstyvas išpuoštas nakties tamsios… Įkvėpė širdim dalelę akimirkai gaivos… Šalia be vėjų medžiai kupini raudos, pavasariu sužysti skuba pumpurais gyvybės šilumos… Ir širdelė mana virtusi tylia daina, paukščio rytmečio giesme, aidu pasklidusia ir vėjo nešama… Vis žadina tave…
-
Kilimu žolių kristalais nuklotu
Mėnesienos šviesoje žole vėlyvo rudens kristalų nuklota alsuoja ramuma… Šaltukas pabučiuoja į skruostus karštus… Pėdas nuglosto gaiviai naktis sidabru… Žvaigždelės rymo, tylu tylu… Ir plevena širdelė ritmu… Kalba, šnara jausmu jausmu…
-
Mirtis
Ir padovanojame mes kūną mirčiai, kad atgimtų ir nubustų žmogus vaiko dar negimusio akelėmis motinos įsčiose… Ir kad ištirptume nebūtyje, pasklistume po širdis žmonių, kaip jausmai, kaip svajonės, gražūs sapnai… Padovanojame mes kūną tykiai ir jau niekuomet nebeprabylam, tesiklausome maldų paukštelių, plazdančių drugelių ir medžių užburiančio ošimo, kažkur ties meile… Ir pasileidžiame tekini į tuštumą dabarties, palydimi gamtos į savus namus ramumos, padovanodami jausmingą visiems ir švelnų sudie…
-
Nežinia
Nežinia
Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.
Džiaugsmo šūksnis, liūdesio aimana,
žingsniuojančio vėjo nutrūksta dvelksmo styga.
Širdis palikta- Žemei trąša*:
supūva, sunyksta, žole pavasarį
su ryto rasa gaiviai atgimsta.
————————————————————–
Siela po visko dar ilgai
dairysis godžiai- nesuprantamai** į
pasaulį žmonių, kupiną
ilgesingų sapnų ir svajonių tyrų.
Apglėbs dvasia kada su mėnesiena
žaidžiantį tylos šešėlį,
ramumą prieš kančią pasitiks,
akimirkai, ir vėliai.
Raudas (kvatojimus) vėlės, auksiniais lapais
medžiai rudenio vėlyvo sumos
atkartoti kitąmet nebyliai.
————————————————————–
Neseniai, juk, čia pat, bangavo mintys erdvėje,
palaimos pliūpsnis nuvilnijęs buvo
spindesiu akių meiliu,
kuris vaivorykšte pavirtęs dangumi ropojo,
šviesą pasauliui ašaromis kraujo aukojo.Girdėjo tuomet žmogus šnabždesį švelnų
Širdžių, lyg aidą nuoširdų,
nusidriekusį Visatos mastu.
Sukūrė pasaulį jis Laimės vardu.
Išgyvenimais grįstu taku akys
Siūbavo, lingavo iki suprato:
Troškimas (likimas) mylėti apgavo.
—————————————————————
Net kvapas užmaršties gardus, prieš mirtį- malonus.
Nevilties pakurstytu skausmu, vienatvės liepsnose,
skandinasi Žmogus.Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.* senoliai mūs, laidojo brangius jiems žmones į drobulę švelnią įvyniotus, žemelei tėviškės atiduodavo – sielai džiaugsmo dovanodavo.
** siela žmogaus nesuprato pasirinkimo, godžiai žiūrėjo į pasaulį, žinojo: iš tiesų žmogų mylėjo.
-
Susitikimas
Ilgesio pilnai širdelei, nusišypsojo tyliai akelės… Riedančią ašarą nubučiavęs vėjelis plaukus suvėlęs, susirangęs užmiega … O mylimoji švelniai juos delnu šiltu – numyluoja, nuglosto… Ir tampa ramu… Glėbyje, tarsi vienu mylimieji patepę žmogum, klausosi savo plakimo širdžių, sielų dviejų- likimo vardu…
-
Dainuojantys medžiai
Dainuojantys medžiai linguoja nakty… Šoka žvaigždelės, mėnesiena rami, skraiste apdengta debesų, nebyli… Ir klausos širdelė kaip plaka tavoji, tyliai myluoja, švelniai globoja… O Mintys pasauly apglėbia… Ieško, suranda jos tavo šešėlį… Ir dainuojantys medžiai linguoja nakty… Ilgesingai klausos manoji širdis…
-
Padžiauti svajones
Padžiaunu svajones tyras, –
Permirko norais nuostabiais.
Riaumoja mintys- dūžta užmaršty,
Ramybė atnešta paspringti vienumoj skirta.
Subliuškusiu dangstausi likimu,
Suvilgusioms akims aš tiesą paneigiu.
Šukes renku ir melą gaivinu,
Šypsaus tamstai liūdesiui veide ir
Troškimus senus užslėpęs nuo visų, –
Tyliai lietumi prausiu…
-
Ryto gaiva
Prausiasi medeliai ir slapstosi paušteliai… Į saują renkamas lietus išbėga pro pirštus… Šalia senų beržų lapeliai groja ir liūliuoja… O saulelė kruvina bunda palengva… Ir žiba akelės lobį radusios… Ir džiaugiasi pėdos gaivią žemę lytėdamos…
-
Ošiantys medžiai
Sėdžiu naktyje, vienumoje… Šalia ošiantys medžiai išsiūbuoti vasaros vėjo linguoja… Grakščiai, palengva… Ir tyli namelis greta, skendi jis tamsoje… O širdelė dainuoja, skrajoja, ramybę myluoja… Ir ošiantys medžiai siūbuoja…
-
Dreba lapeliai
Juokiasi mintys
Ir rauda širdelė
Kai dreba lapeliai
Šypsos vėjelisLinguoja medeliai
Ir neminga žemelė
Kai byra raselė
Nesnaudžia delneliai
-
Verkė debesėlis
Džiūgavo naktelė
Tamsumą apglėbus
Verkė debesėlis
Lijo ašarėlėsKlausėsi širdelė
Rymojo akelės
Tyluma skambėjo
Vienatvės nenorėjo
-
Atgimimas
Ir maitinosi akelės vaiko godžiai… Širdelė džiūgavo ir juokės… Ramybės glėbyje šypsojos… Vaikelis svajonėse klajojo… Žavėjosi gamta, nepertraukiama tyla… Kankinosi bebalsiai vaikas sutikęs pyktį, neapykantą ir baimę… Liūdėjo širdelė, kai puolė mintelės… Liūdėjo širdelė ir verkė akelės…
-
Tirpo saulelė
Ir tylėjo veidelis
Šypsojos širdelė
Stebėjo akelės
Šoko saulelėKapsėjo lietutis
Liūdėjo mėnulis
Ir prausės gėlelės
Kai tirpo saulelė
-
Saulelei tirpstant
Tirpsta danguje saulelė ir džiaugiasi širdelė… Iš pilko debesies pabyra ir lietutis lyja… Šokinėju per balas, gaudau spindulius ore… Prausiu veidą ir rankas, maudau pėdas žolėse… Nusišypso ir veidelis, žėrinčios akelės…
-
Meilė
Senatvei jau glostant galvelę, pečius… Sėdi šalia mylimieji kartu… Patyrę kančių, nusivilimų, džiaugsmų… Myluoja ant kelių anūkėlius vaikų… Gėrisi vienas kitu… Ir tyli veideliai, bendrauja širdelės… Ir šoka ramybė žaismingai, svajingai… Pritaria laimei, jų meilei…
-
Vienuma
Apsupty kitų- vienumoje esu… Pajutusi vienatvės grėsmę, susigūžia širdelė ir negirdint niekam pravirksta, išsilieja… Širdelė trokšdama pajusti, trokšta jausti, nematomai švelniai apglėbti ir mylėti… O nuraudusios akelės, besislapstančios nuo visko dėbso tykiai, ilgesingai… Ir atsispindi prašymas jose, noras jausti, būt šalia…
-
Širdelės kvietimas
Ir žmogų jauną pakvietė širdelė… Jausmingą, uždarą, nuoširdų… Užmigo mintys, ištirpo visa, neliko nieko… Tik tuštuma ir širdelė kviečianti nubusti… Atmerkus sunkiai akeles, pajuto nebūtį greta… Ir skverbėsi į žmogų nežinia… Akimirka, diena, naktis… Dovana- vienatvė esant tarp kitų ir ilgesys sunkus…
-
Dar saulelei neprabudus
Lengvu žingsniu žole žengiu… Akelės godžiai šypsos… Lietaus nulyta… Smagiai sukuosi žiogelių apsupty, tamsos glėby… Tuomet nedrąsiai surenku aš kvapnią rasą lietaus nusėtą ant alyvos lapų… Prausiu veidelį, šypseną jame ir akeles… O šalia – peteliškė balta, suplazda ore… Ir širdelė tyliai tyliai nusišypso… Širdelę gaubiančiai ramybei…
-
Dylanti delčia
Žvelgiu į dangų- dylanti delčia… Regiu žvaigždelių spiečių tyrame lauke, pakerėjusį mane… Simfonijai nakties apmirus… Vėjelio nebylus švilpimas… Tylus širdies plakimas… Šypsenos teikimas… Ramybės, jaukumo pajutimas…
-
Šokis su vienatve
Žvaigždelių nusėtam lauke
Slenka dangumi delčia
Glėbyje tamsios nakties
Šypsos akys nebūtiesŠokiui pakviesta vienatvė
Krykštauja mane pamačius
Virpa džiugesiu širdelė
Įsileidusi viešnelę
-
Šypsosi saulutė
Pilkas debesis prabyla… Ir lietutis lyja… Paukščiai krykštauja šalia… Krykštauju ir aš… Gaivią žolę pėdos liečia… Ir delnais renku aš lietų… Štai saulelė nusišypso… Ir akelės blizga… O vėjelis pučia, šnibžda, minteles užmigdo… Dairosi akelės, plazdanti širdelė… Tik ramybė nejučia apglėbia mane… Dar akimirka… Ir lietaus – nėra…
-
Žvaigždelė krito
Po kojomis žemelė… Šilta naktelė… Be muzikos garsų, tylos ritmu… Krentu į pievą… Taip jauku, vėsu… Širdelei ramu… Ir panorau šią naktelę dangumi krintančios žvaigždelės… Spoksojo akelės… Sustingo… Išvydo… Žvaigždelė sutvisko, nuskriejo, ištirpo…
-
Paukščio giesmė
Šią naktį kupiną vėsos… Apsupty gamtos… Sodelio pievoje guliu ir klausaus tylos… Plazda debesėliai ir žvaigždelės žėri… Paukštelis tolumoj prabyla… Nurimsta… Ir vėl suvirpina balselį… Širdelei miela…
-
Tarp nakties ir ryto
Sėdžiu ant laukų žolės… Greta lapeliai beržo šnara tykiai… Aplink tylu tylu… Ir žvagždės puošia tamsą… Rytuose pamažu nurausta… Nuostabu!.. Akeles užmerkiu, pajuntu ramybę… Liūdesys veide… O širdelė kupina palaimos, kupina kančios… Nerimsta, veržiasi link meilės, nežinios…
-
Debesys tipena dangumi
Raudoni ryto debesys tipena dangumi… Paukščių giesmių sukūry… Rusena širdelė rami… Ašarėles į delnus renku… Šypseną dalinu… Naktelė praslinko žvaigždėta, gaivi… Kupina liūdesio, ilgesio… Ir ne tik… Brėkšta jau rytas… Dabar man smagu…
-
Saulelė pateka lengvai
Paukštelių klykavimas užburia mane… Peteliškės žaismingai sukasi ore… Rasos ant lapų dar nėra… Uodžiu gėles… Šį ankstyvą rytą vėl atgimiau vaiku… Šalia manęs lėtai praskrieja gandras… Rytuose dangus nurausta… Ir akelės spokso… Į nežinią, į tylą… Jau nebesvarbu… Šalia lapeliai seno beržo kuždasi nebyliai… Varnėnai gėrisi ramybe… Ir gandras praplaukia šalia grakščiai dar sykį… Saulelė bunda palengva…
-
Myliu
Skendžiu jūroje dobilų baltų… Skamba pianinas… Muzika jausminga ir švelni… Širdelė virpa… Svajoju skambant pianinui, svajoju lauko vidury… Paukštelių, vienatvės apsupty… Ašarėlė akelėse skaidri… Nubraukiu gėlelės žiedeliu ir delne jį paturiu… Šypsos saulė… Aš taip pat… Myliu…
-
Gelsvas žiedelis
Širdelė plaka, plazda krūtinėje rami… Aplink laukai… Nuskintą žiedą gelsvą kvėpinu… Taip lengva lengva lengva… Rankas išskleidžiu ir vietoje sukuos… Akyse aptemsta- kaip smagu!.. Toli, kur saulė leidos- raudoni dangaus kalnai… Šalia, jaunų medelių apsupty, užmerkiu aš akis… Krentu į gaivią pievą kupiną švelnių kvapų… Aplink jauku, ramu…
-
Lietus
Alyvų sodrus kvapas… Šalta… Apmirę paukščiai… Aplink tyku… Vakaras šviesus… Ir lietūs medžius plaka… Drebu ir nedrąsiai žengiu… Ištiesiu delnus į dangų, akeles užmerkiu… Ir šypsena veide suspindi… Toliau braidau po sodą ir laukus… Pribėgu prie obels ir žiedą gaivų kvėpinu… Apglėbia mane ramybė… Taip miela, malonu… Kai po alyva atsistoju, suvirpinu šakas, rasa gaivi lietaus užlieja… Gaivu ir lengva… Lietus aprimsta ir paukšteliai atgimsta…
-
Buvau vaiku
Prisimenu… Vaiku buvau… Šypsena- lyg dovana visiems… Dovanojo vaikas ją praeiviui, akmenėliui, liūdesiui ir ašarėlėms… Švelnūs piršteliai glostė žiedus lauko gėlių… Tuo metu akelės spoksojo į tylą… Kvapni pieva žaliavo po pėdutėmis vaiko… Akimirka- dangus nušvinta, kita – niūrus jis pasilieka… Ir vėl atrado vaikas nebūtį… Tą pačią- tik kitaip… Vaikui miela…
-
Saulės spinduliai
Vakaras… Auksinė saulė nudažo mane geltonai… Basomis žengiu per atgimstančią žolę… Akimirka… Ir saulė kruvina migdo vakarą pavasario vėlaus… Žvelgiu į ją… Spinduliai glosto mano akis… Miela… Stoviu tarp medžių, šalia akmenų… Girdžiu paukščių giesmes, lengvą vėjo dvelksmą, tik tiek… Jaučiu lengvą pumpurų kvapą… Apkabinu medį, kuris greta… Priglaudžiu skruostą prie jo kamieno… Taip lengva… Pajuntu šilumą, kuria medis dalinasi su manimi… Akimirka ir saulė minga… Švelniai uždedu delnus ant šaltų akmenų… Ir šildau juos teberusenančia ugnimi… Savo ugnimi…
-
Basomis kilimu žolių
Vidurnaktis… Mėnulis blankus apšviečia mane, apšviečia visus esančius šalia: augančius medžius, žolę, kuria braidžioju basomis, gyvūnus… Nejaučiu džiaugsmo ar liūdesio, širdis plaka lėtai ir ramiai… Glostau žolę, bundančią iš poilsio gilaus, uodžiu- pavasaris… Toli, mašinų tylus gaudesys… Sudrėksta akys… Užlieja ramybė… Netenka prasmės gėris ir blogis… Pilnatvę pasitinkant…
-
Džiaugsmas
Pajutau džiaugsmą… Jau seniai jo nejaučiau, kaip nejaučiau ir liūdesio… Troškimų nėra, o ir šis noras tau parašyti greitai išblės…