Gyvenimo šviesa

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!

Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.

Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…

mano Motiejui

Toli nuo tėvynės, nuo savojo sodžiaus
Buvai atsidūręs, o mano senoli.
Kad grįžęs galėtum išpildyt svajonę:
Pasaulį kitokį vaikams dovanoti.

Padėti norėjai tu savo gimtinei,
Už siekį svajonės buvai nukankintas.
Namus tuos nugriovė ir sodą iškirto,
Kuriuos tik sugrįžęs ėmeisi gaivinti.

Tau šiandienos žmonės paminklą pastatė,
Užaugo poetas* – tavęs pratęsimas.
Ilgiuosi aš jūsų, o mano brangieji,
Norėčiau aprodyt svajonę šią bendrą.

Tau ačiū už šviesą, o mano Motiejau!

*mano senelis rašė eilėraščius visą gyvenimą, anksti neteko savo tėvelio, dabar juos abu man primena namai – troškimas bendras…

Pakilumas

Dabar dar mano siela liūdi
Ir skauda jai labai,
Nes džiaugsmą ji pajutus buvo,
Kurio daugiau patirti neišeis.

Tas jausmas pakylėjo taip aukštai –
Dabar apleido jis mane.
Ir viskas taip niūru sugrįžus,
Kas manyje po visko dar užliko.

Šis pakilumas leido man suprasti
Kokiam aš liūdesy buvau.
Ir net mintis nušvitusi nupurto,
Kad tu buvai tokiam pačiam.

Tik norisi dabar man vieno:
Mintis pakeisti kitomis.
O tuo visu bjauriu – atsikratyti,
Pradėti viską nuo pačių pradžių…

…su tavimi – darsyk…

Namai

Čia mano namai:
mažas lopinėlis Žemės,
dar tik augantys medžiai –
kur bus būsimasis miškelis.
o vidury – giminės medis,
mano nuglostytas
tarytum vaikelis.
jis stiebias ir tau…

…mano motulės gėlės,
kurios žydi daržely.
tėvužio sodelis,
kuriame sirpsta nektaras.
prižiūriu visa tai,
tik laiko vis maža –
pabūti kartu su visais…
Čia, dievaite, yra ir Tavo namai.

Gabalėlis dangaus

Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:

Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…

Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.

————

Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.

Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…

Visko, visko

dar išmoksiu,
kiek galėsiu,
dar sukursiu
aš eilių

dar matysiu,
kiek regėsiu,
dar surasiu
aš žvaigždžių

dar gyvensiu,
kiek pajėgsiu,
dar pažinsiu
aš žmonių

dar kvėpinsiu,
kiek apglėbsiu,
dar užuosiu
aš gėlių

ir klausysiuos,
kiek girdėsiu,
dar atrasiu
aš dainų

tik žinau,
kad atsisveikinti
nespėsiu

kada laikas
bus namo –

pasakyti
nesuspėsiu,
kaip Visus
Myliu…

Giminės medis

Užaugo medis giminės –
Medžiu šiuo srūva syvai
Ir šakos tiesiasi aukštyn,
Pasiekti bandant saulę.

Kvatojas paukščiai šakose,
Tas juokas glosto medį.
Diena, kita ir pasipuoš
Žiedais, kurių visi taip laukia.

Kasnakt apglėbti šilumos
Jau medžio lapai šnara.
Tik visas jis nesulapos,
Nes šakos mirė kelios.

Tačiau nebus dar pabaigos.
Juk gali žemė gilę
Savam priimti lopšyje,
Kur medis didis mūsų oš…

Žiema ateis, bet nebaisi,
Nes medis tvirtas stovi.
Gili šaknis dar sutvirtės,
Paaugs šakelės tavo.

Dideli norai

Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.

Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.

Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…

Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.

Rūpestis

Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Tik proto visad klausiau,
Tik kuomet tave pirmą kartą išvydau,
Tau panorau gero tiek daug.
O su tuo daug, ir tave, kažkodėl pamilau…

Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Visa kaip bus numačiau,
Nors anuomet kitoks dar buvau,
Bet proto daugiau neklausiau.
Galbūt todėl, kitam gyvenime susitikt maldavau…

Ir dabar, kai nesu atsiskyręs,
Man dar norisi tau gero tiek daug,
Ir tiems, kuriuos tu taip myli…
Ir visiems, kurie supa tave…

Tu nori, matau

Tu nori kažko, aš matau:
Tavo liūdesio prisirpusios akys.
Apie tai nuolatos aš mąstau,
Kam dovanotos tos dienos ir naktys?

Dėmesį atkreipti bandžiau,
O pasirodo, kad visatai veltui.
Tavo mintys nuklydo toliau
Ir mano širdis nutilo tam kartui.

Tu laisva ir puikiai žinai,
Kad ši meilė nėra savininkiška.
Aš džiaugsiuosi, labiau nei manai,
Jei ją priėmus, kitiems dar išsaugosi…

Apie Meilę

dievaitėms,

Kai aplanko tave
Šitas jausmas,
nesinori jau nieko
ragaut.
Esi persisotinus
viskuo, bet taip
lengva nebuvo nei
kart.

Rankos tirpsta
ir pirštų galiukai,
eigastis lengva,
paprasta,
Šviesios mintys
tik lanko ir
kirba…

Įkvėpimas gilus,
o atodūsis
džiaugsmo –
akyse vis šviesiau
ir šviesiau:
dega noru
gyventi,
žvilgsnis gydo
ir šildo aplinkui
visus, visada…

Ir atsako dievaitei,
kas tokią sutinka,
taip pat nuoširdžia
šiluma.

O kuomet pamatai
Jį dar kartą,
kaip Jis žiūri
meilingai tavin –
visas kūnas
ima virpėti,
kvapą užgniaužia
gerklėj,
skruostus
nudažo raudonis –
Jis tai mato
ir gėris tavim.

Ir atrodo, kad laikas
sustojo, iš džiaugsmo
pulsuoja širdis,
kažkas kirba Judviems
vidujai, ar palaimingai
glosto Abu…

————-

Bet dažniausiai
nutinka ir šitaip,
kad mylimajam
reikia išvykt:
į karą ar ilgą kelionę,
ir tenka Jums išsiskirt…

Apninka dvejonės,
gyvenimas šitaip
išbando
ko vertos
visos svajonės:
Ar save paaukosi
ir lauksi Jo
žvilgsnio, kurs
taip meilei
dėbsojo tavin,
su Kuriuo tos
svajonės, rodėsi,
pildos, ir, rodės,
kad dar nebuvo
taip gera gyvent.
Ar kitam atsiduosi,
kurs į tavąją
šviesą, džiaugsmu
atsilieps nuoširdžiai…

Tik tu tai
nuspręsti turėsi,
o baigtys skirtingos,
nes viena be baigties…

Jei Jo, kai išvyks,
tu sulauksi,
kai kas amžinybę
dar tęsis
Abiems.

Šimtas dūžių

Šimtas dūžių
per minutę –
plaka šiuo
ritmu širdis.
Nuo pavasario
ankstyvo,
dar prieš
mano gimtą
dieną,
viskas taip
įvyko greit:

Dar žiemužę
buvau tvirtas,
nuo rudens
kaupiau jėgas.
Buvo mintys
nenutilti
ir dainuoti
Tau…

Nežinau kas
man nutiko,
Ir dabar dar
smilkiniuos,
tarsi kas įstrigęs,
spaudžia,
nepaleidžia
nuolatos.

Mano siela
apipinta
nuostabios tylos,
protas surakintas
laukia, kada viskas
vėl pasikartos…

Šimtas dūžių
per minutę –
plaka šiuo
ritmu širdis.
Man neskauda,
kiek pavargęs,
dalinu visiems save –
tik grąžinti,
išdalinti
noriu visa,
kas priklauso,
Meile,
Tau…

Ačiū Tau,
už visa, visa,
Aš grįžtu Namo…

Daug dar galiu

Tik viena galiu:
atlapoti krūtinę
ir apnuoginti širdį
prieš Jus.
Net žinodamas,
kad ją sudraskys,
stovėsiu ir švelniai
stebėsiu, meilei
šypsosiuosi Jums…
Jei likčiau gyvas –
meilė užgydytų žaizdą,
o randai išpuoštų
mano esybę
ir džiaugsmo daina,
srovenanti gyslomis,
dar nenutrūktų:
gyvenimą šlovinanti,
ir Jus, mielieji, Visus!
Dėl to ir esu aš stiprus,
nes su meile viską kuriu…

Tavo sodininkas

Aš vis dar tebemyliu,
Ir dar kaip, myliu.
Sako, kad protingas esu,
Bet užkalbint tavęs neišmokau.
Daug metų vis nubundu,
O tavo atvaizdą akyse teberegiu.
Visos mintys, atitolus nuo darbų,
Tiktai apie tave, šeimą ir vaikus.
O ir darbai visi tik tam,
Kad išmokčiau kūrybos
Ir svajones paversčiau realybe.
Nutilau, nežinojau, kaip pasakyti,
Kad nėra taip lengva svajonę išpildyt:
Išmokti namus pastatyti
Ir aplinką visą prisijaukinti,
O kur dar žvaigždę dangaus nuraškyti…
Norėjau padaryti Tau staigmeną:
Vis dėlto išmokau, išmokau mylėti…
Ir dar… Nežinojau, kaip pasakyti,
Kad pyktis ir žodžiai grubūs,
Man nelyginant rimbas, kuris čaižo mane,
Ypač tuomet, kai jis rankose tavo,
O tyla ir už rimbą būna skaudesnė…
Bet aš vis dar myliu,
Ir dar kaip, Myliu Tave…

Su Meile,
Tavo Sodininkas

Dar ne

Nesu poetas, ir dainius nesu:
Dienomis po sodą braidau, išsitepu,
Tik naktimis nusiprausęs rašau ir rašau…

Neinu į žmones ir nedainuoju,
Gatvėse nematyti manęs eiliuojančio
Praeiviui nepažįstamam iš visos savo širdies.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Neįkvepiu žmonių, nesuteikiu džiaugsmo,
Nenuimu nešulio žmonėms nuo pečių,
Ir nepadedu jo nešti į tikslą, kad būtų lengviau.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Tik sėdžiu sodelyje tyliai, ramus…
Klausausi paukščių, kamanių, ir vėjo gaivaus.
Prižiūriu gimtinę ir suprasti bandau, kas esu,
Mokausi būti, pažinti, tapti žmogum…

Kuomet suprasiu, ką reiškia „būti tikru žmogumi“,
Tuomet ir sutiksite gatvėj mane: kiek apdriskusį,
Spindinčiomis džiaugsmu akimis, ir su šildančia šypsena…

Sutikęs Jus, išdalinsiu visas svajones,
Meilę dalinsiu, dovanosiu save…
Ir vadinsiuos aš dainium ir poetu,
O dabar dar gimtinėj savojoj esu, save auginu…

Meilei skiriu

Meile, prašau, neišeiki, pasilik
Su manimi dar truputį pabūk.
Meile, kiek gali, kuo ilgiau –
Be tavęs taip nyku, taip ilgu.

Net ir tuomet, kai klaidų pridarau,
Aš prašau, nenusisuk nuo manęs.
Tik parodyk į tikslą gaires,
Tuos takus, kuriais turiu žengt,
Kad išmokčiau mylėti, gyvent.

Išmokyk kalbos, kuria Tu kalbi,
Kad suprasčiau Tave, ką nori man pasakyt
Ir gyvenimą savo pakreipčiau linkme,
Kurią vadinu – teisinga, šventa,
Nors viskas ir taip palytėta Tavęs.

Meile, aš žmogus, kuris nori išmokti:
Džiaugtis ir džiaugsmu šiuo dalintis.
Meile, aš žinau, Tu esi tas šaltinis,
Kurio dėka šis Pasaulis sukasi, sukasi, žydi…

Noras tavęs

aš jau nieko,
jau nieko
nenoriu daugiau…
tik tavęs,
tik tavęs –
mano meile,
dangau…

tik dar žemės
trupučio
ir lašo lietaus,
saulės blyksnio,
medžių, gimtinės,
žmogaus…

ir dar šypsenos
vaiko, anūkėlių
ir ainių…
džiaugsmo beribio,
o dėl laimės…
pasistengsim ir bus.

argi daug aš prašau
iš gyvenimo duoto?

tik tavęs,
tik tavęs –
dievaite,
aš noriu…

dėl tavęs,
tik tavęs
visko

taip noriu…

Graži mergaitė

[I]

Graži graži mergaitė
Po ryto rasą braidė
Basa per žemę ėjo
Auksinius plaukus vėjas plaikstė

Kuriuos nudažė šitaip
Anksti nubudus saulė
Šypsojosi graži mergaitė
Šiam nuostabiam pasauliui

[II]

Tikiuosi kad tave išvysiu
Pirmiau, Pasaulį gražų dovanojęs
Ne tik sapnuos tave sutikęs
Tave, dukrele, apkabinsiu…

Žydintis Pasaulis

nežinau
kur tu,
mano saule:

patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.

pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.

pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.

nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.

o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…

prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..

visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…

kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…

Ankstyvas pavasaris

ankstyvas
pavasaris
ir dar neskamba
naktimis
gaivi giesmė
mažosios
lakštingalos

tik vėsuma,
kvapas žemės
skverbiasi
į paširdžius,
kyla –
perveria
mintis
ir lieka
apnuogintas
protas
su savimi

——–

svetimos tiesos
išblėsta,
pasitraukia
tolyn:
ir nežinai
kaip pasielgti,
kuo būti,
nebežinai
kas esi –

užsimerki,
klausaisi
alsavimo,
imi ir nakty
ištirpsti…

sugrįžus
atgimsti,
ir į pasaulį
kitaip jau
žiūri…

Kai numirsiu, jei numirsiu

Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.

Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.

Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.

Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.

– – – – – – – –

Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…

Svajonė

Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.

Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.

Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.

Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.

Fata morgana

Atsidūręs dykumoj, išvydau oazę,
Savo kumšteliu užvožiau bendrakeleiviui:
Žiūrėk, koks gražumas, vandens ligi bambos!
O tas ėmė nuo kepštelėjimo ir susmuko…

Atsipeikėjęs ėmė ant manęs baubti:
Kas pasidarė, tau tundra, nevisproti bukas!
Bet nekreipiau dėmesio, nes vandenį gėriau.
O šis vis kartoja: debile tu, juk smėlį grumoji!

Netekęs vilties, atsisėda ir dūsauja sau panosėn:
Fata morgana, Fata morgana
Ot, durnius, nesupranta, kaip man čia gera! –
Rieškučiais vanduo, o jis jo nenori…

Kiekvienas miražą nešiojamės su savimi,
Tik kodėl patekus į dykumą – jis tampa mums išeitimi?!.

Apie save

Apie tave aš naktimis svajoju.
Tave iš ryto akyse regiu,
O tavo akyse- šviesu, šviesu…

Vaikystė buvo, kaip sapne:
Su mylinčiais tėvais,
Man laimę spinduliavo jie
Net ir tuomet, kai būdavo sunku.

Galbūt, todėl tave aš akyse regiu,
O tavo akyse – šviesu, šviesu…
Neleidi man užmigt daugiau,
Todėl gyveniman su jauduliu žiūriu.

Tave aš dienomis jaučiu,
Man laimę spinduliuoji tu
Net ir tuomet, kai būna man sunku…

Hiperbolė

Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinau

Kažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip pat

Šoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimo

Štai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigų

Ir mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana

Meilės simfonija

Mergelė jauna iš namų, savo vaikystę išsinešė
Apkabinimą švelnų tėvų ir vaikystės juoką žaismingą…

Pasirinko bernelį, kuris pažadėjo mylėsiąs ir būsiąs
Bet gyvenime būna ir taip: mažas vaikas ant rankų,
O vyras girtuoklis, į namus nepareina kelinta jau diena iš eilės.

Kai bernelis į savo namus, kurių niekuomet neturėjo
Parsivedė jauną mergelę, kurios niekuomet nemylėjo…

Pasakė- nenoriu, o rodėsi jai, kad jis tik šito ir trokšta:
Palikti tą, dėl kurios, tiek ėjo iš savojo proto,
Kad galėtų sukurti su vienintele ja- meilės didingą simfoniją.

Laisvė

Paleiski – nukrisiu
Medžio lapu
Švelniai į pievas –
Kvapiuosius lopšius.

Paleiski – sugrįžti
Į gimtuosius namus:
Sūpuotis, nubusti, dūmoti…
Po obelėle sena.

Paleiski – atgimsiu
Ir manęs nebebus…
Primins tik ošimas,
Ir nuostabus šis dangus.

Paleidžiu… o koks nuostabus –
Ar matai? Mus apkabinęs dangus!

Kvietimas

Nemoku būti reikalingu,
Nemoku būti čia.
Tik paukštis giesmes traukiant
Vis budina išgirst save…

Vėjelis glamonėjant plaukus,
Paprašo šypsnio iš manęs.
Kada jau, matos, saulužė leidžias –
Nemoku būt šalia tavęs…

Lopšy suspėro ilgesingai žvaigždės
Ir pakvietė numirt drauge:
Sedėjau tyliai, klausiaus širdies plakimo, –
Vaikystė blėso akyse…

Pražydo rytas. Prabudau sode
Su pirmu spindulėliu belaukiančiu manęs.
Rasa suvilgiau raudonus skruostus,
O ašara sutvisko akyse…

Ir kaip išmokti būt šalia?
Myliu, kuriu tik dėl tavęs…

Nėra taip vėlai

Nėra taip vėlai,
Juk plazda drugiai.
Tik saulė toli,
Už medžių toli
Taip raudonai…

O mes esam Čia
Tarytum vaikai:
Bėgam į pievas,
Šokam į debesis-
Ir mes lietumi…

Tai Angelo pėdos,
Angelų pėdos
Mūsų delnuos,
Atspindi pasaulius
Ir žemę namų
Kurioj gimėm kartu…

Tarytum vaikai
Mes glostom akim:
Saulę toli,
Meilę širdy-
Mes šokam nakty…

Ir Angelų pėdos
Mūsų delnuos-
Tai ašaros tyros,
Atspindi pasaulį
Ir žolę laukuos…

Nėra taip vėlai,
Juk plazda drugiai.
Tik saulė toli,
Už medžių toli
Taip raudonai…

Ramina

Saulė apšviečianti ilgesį mina
Medžio šešėlis gulasi lieka ilgėja…
Suneša vėjas virpesius blėsta
Iš tolimiausių šalių klajoklis sugrįžta
Dainuoja grožisi gimsta…

Ligi nakties, iki sielos kelionės
Mintys verždamos bėga nutyla…
Plaukia į sielą polėkiu girdo
Kvepianti pieva akeles migdo
Šiaušiasi skleidžiasi rymo…

Čia ir Ten

ten,
kur
kalnuose
bodhisatvos
tantros
mokos


sėklelę
mažą
medžio
mintimis
“materializuosiu”-

kurti aš galiu-
išmoksiu…

. . .
ir užaugs
tenai alėjos,
tigrą rainą
glostyti
galės
kiekvienas,

o fakyrai
mums
padės
kūryboj…
– – –

čia,
atkursiu
savo
rankom
sodus…

tuos,
kuriuos
senolis
mano
užsodinęs
buvo,
tėviškes
vaikams
palikęs…

ir
dabar
kartu
mes
galim

vaikui
dovanoti
linksmą
Žemę…

Vaikui ir Žemei

Kilk paukšti
į dangų, į aukštį.
Iš ten mūs Žemelė
didžiulė, taip sakė,
matyti…

O griauname Ją
ir tik kaltais pasijaučiam,
už savo darbus
kasdienius atgailauti
išmokome…

Skrisk paukšti
į dangų, į aukštį ir
iš ten mums parneški
nors kruopelę
jautrumo atskleisti
savy…

Žemei ir žvaigždei
Rojum sukurti…

Kilk paukšti
į dangų, į aukštį…

Žaidėm slėpynes

aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .

štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…

likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-

mirtis…
– – –

aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,

ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?

Žmogus

Tyli žmogus atsirėmęs į medžio kamieną
Akys užmerktos ir šypsosi siela
Kandžioja laikas gyvenimo tiesą
Rankose laimė ieškoma miega

Tarsi vėjai nešiotų žvaigždelės linguoja
Likimą rikiuoja pajautimas svajonė
Žmogus žengia sustoja ir vėliai dainuoja
Apkabina žolę žemę namų išbučiuoja

Būti vertu

atskyla
ledokšniai
upės srove,
ritasi
salvės-
manęs
nebėra.

į krežulius
vandenis
semsiu,
vėle

rymosiu krante-
būsiu lig
vakaro čia…
. . .

ir debesys plauks,
o juose- aš.
kraujuojančiam danguje
grįžtantys paukščiai-

gyvenau čia.
– – –

kai nebebus jau manęs:
lietūs girdys
sielas,
angelu liksiu
būti tavęs…

koriai delnuose

kai
suskamba
mantra,
aš uždainuoju
sutartinę,
savo
protėvių
balsais.
. . .

ten
rieškučiais
semiamas
vanduo
upelio,

o motinėlė
kviečius
į glėbį
renkanti
kadais,
man
atkartoja
vyturiais…

ir mes
draugėn
ringuojam
. . .

regiu-
šypsojos
ji

vaikaitei
korį
delnuose
atnešus…
– – –

o dabar
tik žvaigždėse
kartu-

mūs sielos

esam…

Nerti balandžiai

Nerti balandžiai
Tavo delnuos:
Atgyja, į dangų
Pakyla.

Burkuoja ir gimsta
Taip pasaulis spalvom.
Į kurį tu žvelgi,
O man gera širdy.

Mažomis akelėmis
Užregėjusi visa,
Putojiesi jūrom į krantą
Ir juodvarniais medžiuos
Šypsai.

Lietumi, Likimu
Panirus į žvaigždę;
Pakilus nuo žemės

Tik tu…

Taip meilei stebi,
Visa šildai ir
Truputėlį degi…

Taip šventiškai

Taip šventiškai bunda
pumpurai ankstyvo ryto –
net paukščiai, vėjas
jais džiaugiasi prašvitus.

Taip džiugiai grįžta
iš miego sodo vėlės,
su neskuba jos skleidžias, –
žvelgiu į jas pro stiklą.

Širdis apsvaigusi suvirpa
nuo grožio tokio didžio,
išgirdęs saulės: – tu ateiki, –
einu po rasą pabraidyti.

Čia viskas Tau

Ir vieną dieną, dar saulei šviečiant
Nuvesiu aš tave už rankos švelniai pasitvėręs
Gimtinės link, prie pustuštės erdvės,
Prie medžių ir medelio pasodintų.

Tikiu, balsai mus pakeliui lydės,
Čiurlens upelis ir vėjas gaiviai prisilies,
Sodelyje jaunam, žolynuose sustojęs
Priklaupsiu prieš tave ir tarsiu mylima:

Čia viskas Tau, Čia viskas Tavo…
Ir Aš Esu ir Būsiu Tavo!

Ar prisimename?

Ar prisimename mes šiuos kraštus,
tėvelių numyluotus praeity
vaikeliams mūsų, mums, čia
dabarty?..

Ar prisimenam mes rytą
ir lopšinę sudainuotą glėbyje
kūdikėliams, mums su šypsena, nuoširdumu
veide?..

Ar prisimenam žaliuojančią gimtinę,
širdimis nuklotas pievas,
paukščių mums balsus skirtus, saulę
šviečiančią į ateity dangum?..

O jei prisimenam, kodėl dar negyvename,
taip, kaip išmokė mus vaikystė,
naiviai ir nuoširdžiai?..

Nepailstanti širdis

Nenusvyra rankos
ir širdis neilsta,
veržiasi link laimės,
dabartim
su Meile…

Kuria svajos
prisiliesdamos prie saulės,
praeitį atminti stengias,
tėvelius, kuriuos pamiršome,
su Meile…

Kad vaikams primintų džiaugsmą
kuriamas pasaulis mūsų,
Kad vaikai atgimtų Meilėj,
ne į kančią ar į skausmą,
remtųsi dvasia jų
tik į Meilę…

Lopšinė

Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio malonaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
naktimi jos apsidžiaugs…

O žemelėje- šalia,
vėjai lapuos nenuskęs.
Jausmą gaivų dvelksmu neš,
švelnų miegą- glėbyje…

Ryto saulės spinduliais,
paukščių Tau kuždės balsai:
„Per naktužę keliavai,
su Pasauliu pažinais“…

Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio įstabaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
Meilės skambesį širdis užgaus…

Gyvenimą pasitinku. Myliu

Drebančiomis rankomis ir
akimis žvelgiančiomis su noru nežinomybės
aš gyvenimą pasitinku.
Rytas su prašymu mirti ir malda gyvenimo.
Klausausi kūno ir širdies vos juntamo plakimo.
Auštančios mintys jausmų nubudintos,
ir ketinimas nutilti, rodosi, pasiekiamas.

Kelios dienos virto savaite,
O žmogus stiprus, laikosi.
Gyvenimu apie save nutyliu ir ašaras slepiu,
tik apie jas kalbu, parodyti nenoriu, negaliu,
jog esu ir aš- stiprumu…

Nemato, kai būnu, o norisi. Myliu.

Gyvenimu

Nustojusiu žingsniu, parimusiu alsavimu,
priėmei gyvenimą dainuoti.
Į saujas lietų riedantį skruostais, varvantį smakru,
suėmei gyvenimu prabilti, prašančiu numirti.

Plyštančia širdimi su viltimi delnuose nutyli,
vėjams valią palieki, kuždėti tavimi.
Saulei šviesos nesuteiki, nusuktu veidu šypsaisi akimis,
ir ramybei kančią džiaugsme naktimi palieki.

Nežinia

Nežinia

Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.
Džiaugsmo šūksnis, liūdesio aimana,
žingsniuojančio vėjo nutrūksta dvelksmo styga.
Širdis palikta- Žemei trąša*:
supūva, sunyksta, žole pavasarį
su ryto rasa gaiviai atgimsta.
————————————————————–
Siela po visko dar ilgai
dairysis godžiai- nesuprantamai** į
pasaulį žmonių, kupiną
ilgesingų sapnų ir svajonių tyrų.
Apglėbs dvasia kada su mėnesiena
žaidžiantį tylos šešėlį,
ramumą prieš kančią pasitiks,
akimirkai, ir vėliai.
Raudas (kvatojimus) vėlės, auksiniais lapais
medžiai rudenio vėlyvo sumos
atkartoti kitąmet nebyliai.
————————————————————–
Neseniai, juk, čia pat, bangavo mintys erdvėje,
palaimos pliūpsnis nuvilnijęs buvo
spindesiu akių meiliu,
kuris vaivorykšte pavirtęs dangumi ropojo,
šviesą pasauliui ašaromis kraujo aukojo.

Girdėjo tuomet žmogus šnabždesį švelnų
Širdžių, lyg aidą nuoširdų,
nusidriekusį Visatos mastu.
Sukūrė pasaulį jis Laimės vardu.
Išgyvenimais grįstu taku akys
Siūbavo, lingavo iki suprato:
Troškimas (likimas) mylėti apgavo.
—————————————————————
Net kvapas užmaršties gardus, prieš mirtį- malonus.
Nevilties pakurstytu skausmu, vienatvės liepsnose,
skandinasi Žmogus.

Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.

* senoliai mūs, laidojo brangius jiems žmones į drobulę švelnią įvyniotus, žemelei tėviškės atiduodavo – sielai džiaugsmo dovanodavo.
** siela žmogaus nesuprato pasirinkimo, godžiai žiūrėjo į pasaulį, žinojo: iš tiesų žmogų mylėjo.

Padžiauti svajones

Padžiaunu svajones tyras, –
Permirko norais nuostabiais.
Riaumoja mintys- dūžta užmaršty,
Ramybė atnešta paspringti vienumoj skirta.
Subliuškusiu dangstausi likimu,
Suvilgusioms akims aš tiesą paneigiu.
Šukes renku ir melą gaivinu,
Šypsaus tamstai liūdesiui veide ir
Troškimus senus užslėpęs nuo visų, –
Tyliai lietumi prausiu…