Pavasaris mano namuose

Ankstyvas rytas… Prie kojų glaustos pūkuotas katinėlis… Nuo žemės šalčio nebejausti, tik vėjo dvelksmas dar žvarbus… Dangus migla aptrauktas, vos regima jame delčia… Erdvė pilna paukštelių ulbesio, gagenimo ir klyksmo suprasti leidžia man, į kokį virsmą pakliuvau dabar… Svetelis lankęs sakė, kad obelys sode paaugę… O mano žvilgsnis mato jas visai mažas, nors lig viršūnės jų jau tektų palipėti… Žolė dar ne žalia, tačiau pavasaris jau mano namuose…

05:35

Džiaugsmo miškeliu

Tiek nedaug reikia džiaugsmui… Džiaugsmui patirti… Pamatyti raudonas putino uogas, to, kurį pats sodinai… Vaikštant po jauną miškelį leidžiantis saulei, taip miela, rudenį neskubantį pasitikt… Rodosi, ne tik ramybė apglėbus tave, bet ir džiaugsmas kažkoks pakilus… Sunkumus veja… O širdis daužos… Jei jau dabar taip nuostabu, nejaugi dar bus daugiau, nuostabiau?.. Vaikštai… Šypsaisi… Saulutė jau nusileido… Temsta… Tik vidujai vis dar šviesu…

Tarp begalės žvaigždžių

Lyg pasakoje šią naktį aš buvau… Ta pasaka – tai vidury tarp begalės žvaigždžių, sode užaugusiam ir klausantis žiogų, stovėti basomis, alsuoti dabartim… Toj pasakoj per nakt norėjos pasilikt… Lopšely dideliam, kurį tėveliai užaugino… Dabar ir aš jį auginu… Kiekvieną mintimis nuglostau ir savo prisilietimu… Norėtųsi apglėbti dangų, žmones… Bet šito negaliu… Todėl į erdvę meilę aš visiems skleidžiu… Ir pasaką savy vis dar jaučiu…

Srūvantis lietus

Dobilų pieva žengiu… Saulutė dar šypsos, tačiau neilgam… Už manęs debesys tamsūs ir krenta šilti lašai vis stipriau ir stipriau… Sustoju, pažvelgiu aukštyn, užsimerkiu… Ir veidu srūva vasaros lietus… Žvilgsnį pakreipiu į vakarus… Saulutę pakeičia siluetas, apgaubtas skaidraus debesies… Išsirengiu, rankas ištiesiu, iškeliu į dangų… Vėjai pakyla, medžiai meldžiasi jiems… O aš stoviu ir laukiu prabilimo dangaus… Su šypsena, nusidriekiančia veidu…

Į šeimą pasiprašė

Apsigyveno mano namuose griežlė… Susuko lizdelį pievoje, po atviru dangumi… Ir naktimis pavasario, kai lietūs švelniai kapsi, o alyvos taip svaigiai žydi, ji ėmė šėlioti viena, kol sulaukė pritarimo kitų… Kvietė pabūti lauke, su visais… Bent taip aš čirenimą jos supratau… Tikriausiai, kiekvienas suprantam savaip… Supratau, kaip norėjau, todėl išėjau… O lauke tikrai buvo gaivu ir jauku: nebaubė mašinos toli ir žmonės ilsėjos visi… Rodėsi man, kad ramybė glosto, kaip mama vaiką, mane… Ramuma, ramuma… Sušnibždėjo lyg į ausį kažkas… Ir apkabino gimtinė mane…

Balta naktis

Po šitiek laiko… Ir vėl naktis… Braidau basom po pilnatim… Atvėso žemė, nes… Ruduo… Ir pėdas gelia… Atpratau… Nuo obelų jau nuraškyti obuoliai… Baltam baltam esu rūke… Baltam paveiksle aš nakties, klausausi vėl savos širdies… Ir eterį pasklidusį uodžiu… Sodely, namuose… Čia, kur yra ramu…

Baltumu

Akimirka nuo delnu pasiekiamo kankorėžio eglės ir beržo svyruoklio draugijos… Kur braidžiau po baltai apsiklojusius sodelio žolynus… Kur mintis prisiminimais lietė visa kas aplinkui… Ir saulutė šitaip ryškiai atsispindėjo nakty, nuo mėnulio nepilno, pažiūrėt akimis… O balta aplink, ir nė trupučio nežvarbu… Tik šiluma širdy, švelnumas čia… Dar šypsausi… Žvaigždelės vaiskume – kviečia, laukia… Gal išgirs, o gal supras… Pagaliau žmogus save…

Po saule

Pavasario žolėje prie kamieno medžio, nugara į jį… Stebint ir gėrintis pumpurais linguojamais vėjo… Ir saulutės sušildytų, pargrįžusių paukštelių, paglostančius maloniai širdelę, balsus girdint… Po saule tarp obelų jauku, ir pavasario nužengusio… Ritmu… Norisi ištarti tau… Myliu… Sugrįšiu- palauki… Meldžiu…

Nebyliai vardu

Seniai taip buvo… Basomis braidau surakinta šerkšno žolele, liečiant pėdomis žemelę… Ir užvertęs galvą karts nuo karto į žvaigždes: vienas ryškias, kitas blausias… Mielas akelėms, nuostabias tokias… Stebiu, ir… Klausausi kvėpavimo gaivaus, gilaus… Lig noras stiprus pagavęs širdimi ištart, balsu – myliu… Sudreba balsas… Ne šaltuko dėka… Nusišypsau čia pat… Ir nebyliai vardu… Žvelgiu…

Metas poilsiui

Snaigės krinta iš dangaus bežvaigždžio, dažo naktį baltumu žiemos… Mintys skrieja į tolybes ateities ir sugrįžta vėliai jos taip pat lig praeities… Dabartim žvelgiu į tamsą, spindinčiom jausmu šviesos akim… džiaugiasi laisvai širdis manoji – akimirka baltos žiemos čia pat… Gaivus kvėpavimas su šypsniu nebyliu veide… Tau poilsiui jau metas, žemele, mūs miela…

Dainuojantys medžiai

Dainuojantys medžiai linguoja nakty… Šoka žvaigždelės, mėnesiena rami, skraiste apdengta debesų, nebyli… Ir klausos širdelė kaip plaka tavoji, tyliai myluoja, švelniai globoja… O Mintys pasauly apglėbia… Ieško, suranda jos tavo šešėlį… Ir dainuojantys medžiai linguoja nakty… Ilgesingai klausos manoji širdis…

Dar saulelei neprabudus

Lengvu žingsniu žole žengiu… Akelės godžiai šypsos… Lietaus nulyta… Smagiai sukuosi žiogelių apsupty, tamsos glėby… Tuomet nedrąsiai surenku aš kvapnią rasą lietaus nusėtą ant alyvos lapų… Prausiu veidelį, šypseną jame ir akeles… O šalia – peteliškė balta, suplazda ore… Ir širdelė tyliai tyliai nusišypso… Širdelę gaubiančiai ramybei…

Šypsosi saulutė

Pilkas debesis prabyla… Ir lietutis lyja… Paukščiai krykštauja šalia… Krykštauju ir aš… Gaivią žolę pėdos liečia… Ir delnais renku aš lietų… Štai saulelė nusišypso… Ir akelės blizga… O vėjelis pučia, šnibžda, minteles užmigdo… Dairosi akelės, plazdanti širdelė… Tik ramybė nejučia apglėbia mane… Dar akimirka… Ir lietaus – nėra…

Saulelė pateka lengvai

Paukštelių klykavimas užburia mane… Peteliškės žaismingai sukasi ore… Rasos ant lapų dar nėra… Uodžiu gėles… Šį ankstyvą rytą vėl atgimiau vaiku… Šalia manęs lėtai praskrieja gandras… Rytuose dangus nurausta… Ir akelės spokso… Į nežinią, į tylą… Jau nebesvarbu… Šalia lapeliai seno beržo kuždasi nebyliai… Varnėnai gėrisi ramybe… Ir gandras praplaukia šalia grakščiai dar sykį… Saulelė bunda palengva…

Myliu

Skendžiu jūroje dobilų baltų… Skamba pianinas… Muzika jausminga ir švelni… Širdelė virpa… Svajoju skambant pianinui, svajoju lauko vidury… Paukštelių, vienatvės apsupty… Ašarėlė akelėse skaidri… Nubraukiu gėlelės žiedeliu ir delne jį paturiu… Šypsos saulė… Aš taip pat… Myliu…

Gelsvas žiedelis

Širdelė plaka, plazda krūtinėje rami… Aplink laukai… Nuskintą žiedą gelsvą kvėpinu… Taip lengva lengva lengva… Rankas išskleidžiu ir vietoje sukuos… Akyse aptemsta- kaip smagu!.. Toli, kur saulė leidos- raudoni dangaus kalnai… Šalia, jaunų medelių apsupty, užmerkiu aš akis… Krentu į gaivią pievą kupiną švelnių kvapų… Aplink jauku, ramu…

Lietus

Alyvų sodrus kvapas… Šalta… Apmirę paukščiai… Aplink tyku… Vakaras šviesus… Ir lietūs medžius plaka… Drebu ir nedrąsiai žengiu… Ištiesiu delnus į dangų, akeles užmerkiu… Ir šypsena veide suspindi… Toliau braidau po sodą ir laukus… Pribėgu prie obels ir žiedą gaivų kvėpinu… Apglėbia mane ramybė… Taip miela, malonu… Kai po alyva atsistoju, suvirpinu šakas, rasa gaivi lietaus užlieja… Gaivu ir lengva… Lietus aprimsta ir paukšteliai atgimsta…

Nuostabus metas

Buvo kančių… Buvo sunku… Buvo daug liūdesio… Buvo taip miela… Braidau po vėsią žolę… Tarp tamsių, niūrių debesų regiu žvaigždes… Stoviu tarp obelų… Varlės sudrumsčia tylą… Ir paukščiai nepailstamai gieda… Baltas rūkas žemelę apglėbia… Akyse migla… Akimirka… Ir rūkas toli horizonte… Viena dangaus skliauto pusė šviesi- jau bunda saulelė… Kita – tamsi, rami naktis… Gaivi, nuostabi naktis…

Saulės spinduliai

Vakaras… Auksinė saulė nudažo mane geltonai… Basomis žengiu per atgimstančią žolę… Akimirka… Ir saulė kruvina migdo vakarą pavasario vėlaus… Žvelgiu į ją… Spinduliai glosto mano akis… Miela… Stoviu tarp medžių, šalia akmenų… Girdžiu paukščių giesmes, lengvą vėjo dvelksmą, tik tiek… Jaučiu lengvą pumpurų kvapą… Apkabinu medį, kuris greta… Priglaudžiu skruostą prie jo kamieno… Taip lengva… Pajuntu šilumą, kuria medis dalinasi su manimi… Akimirka ir saulė minga… Švelniai uždedu delnus ant šaltų akmenų… Ir šildau juos teberusenančia ugnimi… Savo ugnimi…

Basomis kilimu žolių

Vidurnaktis… Mėnulis blankus apšviečia mane, apšviečia visus esančius šalia: augančius medžius, žolę, kuria braidžioju basomis, gyvūnus… Nejaučiu džiaugsmo ar liūdesio, širdis plaka lėtai ir ramiai… Glostau žolę, bundančią iš poilsio gilaus, uodžiu- pavasaris… Toli, mašinų tylus gaudesys… Sudrėksta akys… Užlieja ramybė… Netenka prasmės gėris ir blogis… Pilnatvę pasitinkant…