Amžinybės tau ir sau

Daugiau nei prieš metus aš pamilau… Tokią mergaitę nuostabią, nepaprastą… Nors nebuvau jos sutikęs- ilgėjausi ir tylėjau… Nieko jai nesakiau ir dėl to labai krimtausi… Širdis daužėsi jau kitu ritmu, neįprastu… Kokiu ir dabar tebesidaužo- tik stipriau, gyvybingiau… Ir jausmai užplūdo tuomet mane, svajonės nepaprastos ir noras kurti… Ilgai naktimis stebėdavau dangų, žvaigždes, ir jose atsispindėdavo ji…

Ir vieną naktį aš paprašiau… Amžinybės tau ir sau…

Akimirka

Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.