Dar ne

Nesu poetas, ir dainius nesu:
Dienomis po sodą braidau, išsitepu,
Tik naktimis nusiprausęs rašau ir rašau…

Neinu į žmones ir nedainuoju,
Gatvėse nematyti manęs eiliuojančio
Praeiviui nepažįstamam iš visos savo širdies.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Neįkvepiu žmonių, nesuteikiu džiaugsmo,
Nenuimu nešulio žmonėms nuo pečių,
Ir nepadedu jo nešti į tikslą, kad būtų lengviau.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Tik sėdžiu sodelyje tyliai, ramus…
Klausausi paukščių, kamanių, ir vėjo gaivaus.
Prižiūriu gimtinę ir suprasti bandau, kas esu,
Mokausi būti, pažinti, tapti žmogum…

Kuomet suprasiu, ką reiškia „būti tikru žmogumi“,
Tuomet ir sutiksite gatvėj mane: kiek apdriskusį,
Spindinčiomis džiaugsmu akimis, ir su šildančia šypsena…

Sutikęs Jus, išdalinsiu visas svajones,
Meilę dalinsiu, dovanosiu save…
Ir vadinsiuos aš dainium ir poetu,
O dabar dar gimtinėj savojoj esu, save auginu…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *