Senovės bardų daina

Ir suvirpo jaunojo bardo balso jautriosios stygos…Išbyrėjo iš medžių paukščių pulkai, vėjui pakilus, palingavus šakas lengvai ir gaiviai…Nutirpo tuomet ir širdys žmonių, drebulys nukrėtęs švelnus, atvijo ramybę jiems į namus…Ir palietė stygą bardas jausmingai, gyvybės ir šilumos krūtinėse sklidiną…Sužibo akelėse vaikų ir senolių jaunų, pasirodžiusios raselės- sielų jų gražių…Ir tuomet skambėjo gamta, žmonės šoko, lingavo su ja…

 

Parašykite komentarą