Į šeimą pasiprašė

Apsigyveno mano namuose griežlė… Susuko lizdelį pievoje, po atviru dangumi… Ir naktimis pavasario, kai lietūs švelniai kapsi, o alyvos taip svaigiai žydi, ji ėmė šėlioti viena, kol sulaukė pritarimo kitų… Kvietė pabūti lauke, su visais… Bent taip aš čirenimą jos supratau… Tikriausiai, kiekvienas suprantam savaip… Supratau, kaip norėjau, todėl išėjau… O lauke tikrai buvo gaivu ir jauku: nebaubė mašinos toli ir žmonės ilsėjos visi… Rodėsi man, kad ramybė glosto, kaip mama vaiką, mane… Ramuma, ramuma… Sušnibždėjo lyg į ausį kažkas… Ir apkabino gimtinė mane…

Kai numirsiu, jei numirsiu

Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.

Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.

Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.

Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.

– – – – – – – –

Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…