Žmonės

Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nusuka žvilgsnius į kitą pusę, apsimesdami, kad nieko nemato, įtikinėdami save jog nieko čia nevyksta. Jiems svarbiausia, kad jų pačių niekas nepaliestų, taip nesusimąstydami apie pasekmes. Tokių žmonių dėka ir randasi visuomenėje susvetimėjimas, nelieka bendruomenės. Taip auginamas agresorius, nes jis supranta, kad liks nenubaustas ir toliau šitaip galės elgtis.
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nenusisuka, o bando kažką pakeisti, kad ir skambučiu į tarnybas, kurios gali pasirūpinti viešąja tvarka, ar kaip kitaip užkirsti kelią incidentui.

Kaip su žmonėmis – taip ir su valstybėmis.

Džiaugiuosi – LIETUVA

Žmogus ir Meilė

Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais,
Tačiau jis jaučias nesaugus.
Pasaulį valdo šį žmogus
Sukūręs daug tiesų margų,
Kurias paaitrina darbais…
Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais.

Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.
Užklumpa kai ruduo širdy –
Tik meilė mums nepavaldi,
Palieka, jei save skriaudi,
Staiga vėl leidžia tapt laisvais.
Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.

Laisvė

Paleiski – nukrisiu
Medžio lapu
Švelniai į pievas –
Kvapiuosius lopšius.

Paleiski – sugrįžti
Į gimtuosius namus:
Sūpuotis, nubusti, dūmoti…
Po obelėle sena.

Paleiski – atgimsiu
Ir manęs nebebus…
Primins tik ošimas,
Ir nuostabus šis dangus.

Paleidžiu… o koks nuostabus –
Ar matai? Mus apkabinęs dangus!