Kokia atkurta nepriklausomybė dar jauna! Gyva ši istorija ir yra žmonės, kurie gali pasidalinti tais įvykiais ir patirtais išgyvenimais. Svarbiausia netylėti, nepailsti kalbėti ir kartoti, vis jaunesniems ir mažesniems. Kol jūs dar čia – nepavyks tiems, kurie norėtų perrašyti istoriją, nepavyks jiems įgyvendinti savo kėslų. Po jūsų bus tie, kurie matė jus ir su jumis bendravo. Bus tie, kuriuos auginote. Akmenėlis prie akmenėlio ir rasis tvirtovė.
Žyma: Lietuva
-
Vasario 16-oji
Mano senelis, motutės tėvelis, ilgai nepasidžiaugė nepriklausoma Lietuva. Kartu su mano tėveliu vyko budėti per tas sausio dienas ir naktis. Kaip pergyveno motutė, kad jie ten važinėja! Man tuomet buvo 4 metukai, tai dar nesupratau, kodėl. Tik tą naktį supratau. Neilgai trukus po šių įvykių mano senelis labai sunkiai susirgo, nors sirgo gal jau ilgai, tik liga tuo metu pasimatė ir po keletos sunkių mėnesių kančios mirė. Mirė savo laisvoje Lietuvoje.
Ar dabar ta Lietuva skiriasi nuo tos, kokią jis įsivaizdavo būsiančią? Išbučiuotų kiekvieną grumstelį! Kad tik būtų. Norėjo, kad būtų Lietuva, kad galėtų savo artimiausiems papasakoti kas buvo anksčiau. Nes iki nepriklausomos Lietuvos, net pusės žodelio pratarti negalėjo už tai nesulaukiant bausmės. O apsaugoti buvo ką.
Čia mes iš per gero gyvenimo (ir tai nėra blogai) kokius tai priekaištus, nepasitenkinimus imame sau reikšti. Pradedame suprasti ir įsisąmoninti, kad mes galime išsikalbėti, net viešai.
Jei ne tie sprendimai, priimti prieš daugiau kaip šimtą metų, tas parodytas pavyzdys, kad užtenka tik didelio noro ir patiems imtis darbų – nebūtume turėję simbolių kuriuos turime dabar, nei žodžių, nei spalvų. Nežinia, ar būtume turėję iš kur tos stiprybės pasisemti nepriklausomybei. Jei ne tie žmonės prieš daugiau nei šimtą metų.
-
Žmonės
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nusuka žvilgsnius į kitą pusę, apsimesdami, kad nieko nemato, įtikinėdami save jog nieko čia nevyksta. Jiems svarbiausia, kad jų pačių niekas nepaliestų, taip nesusimąstydami apie pasekmes. Tokių žmonių dėka ir randasi visuomenėje susvetimėjimas, nelieka bendruomenės. Taip auginamas agresorius, nes jis supranta, kad liks nenubaustas ir toliau šitaip galės elgtis.
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nenusisuka, o bando kažką pakeisti, kad ir skambučiu į tarnybas, kurios gali pasirūpinti viešąja tvarka, ar kaip kitaip užkirsti kelią incidentui.Kaip su žmonėmis – taip ir su valstybėmis.
Džiaugiuosi – LIETUVA…