Apie meilę ir gyvenimą

Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Aš išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…

Gyvenimo šviesa

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!

Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.

Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…

Išdalinau

Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau:
Mintis ir savo svajones.
Jaučiu, išdalinau save –
Tą viską, kam aš čia esu,
Todėl tik tau aš priklausau.
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau.

Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų –
Šlamėti tau rytais anksti.
Bet meilė man neleis užmigt:
Sukursiu sodą, kur atgimt
Galėsi vėl tikru žmogum.
Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų.

Tarp begalės žvaigždžių

Lyg pasakoje šią naktį aš buvau… Ta pasaka – tai vidury tarp begalės žvaigždžių, sode užaugusiam ir klausantis žiogų, stovėti basomis, alsuoti dabartim… Toj pasakoj per nakt norėjos pasilikt… Lopšely dideliam, kurį tėveliai užaugino… Dabar ir aš jį auginu… Kiekvieną mintimis nuglostau ir savo prisilietimu… Norėtųsi apglėbti dangų, žmones… Bet šito negaliu… Todėl į erdvę meilę aš visiems skleidžiu… Ir pasaką savy vis dar jaučiu…

Gabalėlis dangaus

Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:

Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…

Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.

————

Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.

Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…

Dideli norai

Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.

Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.

Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…

Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.

Rūpestis

Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Tik proto visad klausiau,
Tik kuomet tave pirmą kartą išvydau,
Tau panorau gero tiek daug.
O su tuo daug, ir tave, kažkodėl pamilau…

Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Visa kaip bus numačiau,
Nors anuomet kitoks dar buvau,
Bet proto daugiau neklausiau.
Galbūt todėl, kitam gyvenime susitikt maldavau…

Ir dabar, kai nesu atsiskyręs,
Man dar norisi tau gero tiek daug,
Ir tiems, kuriuos tu taip myli…
Ir visiems, kurie supa tave…

Tu nori, matau

Tu nori kažko, aš matau:
Tavo liūdesio prisirpusios akys.
Apie tai nuolatos aš mąstau,
Kam dovanotos tos dienos ir naktys?

Dėmesį atkreipti bandžiau,
O pasirodo, kad visatai veltui.
Tavo mintys nuklydo toliau
Ir mano širdis nutilo tam kartui.

Tu laisva ir puikiai žinai,
Kad ši meilė nėra savininkiška.
Aš džiaugsiuosi, labiau nei manai,
Jei ją priėmus, kitiems dar išsaugosi…

Daug dar galiu

Tik viena galiu:
atlapoti krūtinę
ir apnuoginti širdį
prieš Jus.
Net žinodamas,
kad ją sudraskys,
stovėsiu ir švelniai
stebėsiu, meilei
šypsosiuosi Jums…
Jei likčiau gyvas –
meilė užgydytų žaizdą,
o randai išpuoštų
mano esybę
ir džiaugsmo daina,
srovenanti gyslomis,
dar nenutrūktų:
gyvenimą šlovinanti,
ir Jus, mielieji, Visus!
Dėl to ir esu aš stiprus,
nes su meile viską kuriu…

Tavo sodininkas

Aš vis dar tebemyliu,
Ir dar kaip, myliu.
Sako, kad protingas esu,
Bet užkalbint tavęs neišmokau.
Daug metų vis nubundu,
O tavo atvaizdą akyse teberegiu.
Visos mintys, atitolus nuo darbų,
Tiktai apie tave, šeimą ir vaikus.
O ir darbai visi tik tam,
Kad išmokčiau kūrybos
Ir svajones paversčiau realybe.
Nutilau, nežinojau, kaip pasakyti,
Kad nėra taip lengva svajonę išpildyt:
Išmokti namus pastatyti
Ir aplinką visą prisijaukinti,
O kur dar žvaigždę dangaus nuraškyti…
Norėjau padaryti Tau staigmeną:
Vis dėlto išmokau, išmokau mylėti…
Ir dar… Nežinojau, kaip pasakyti,
Kad pyktis ir žodžiai grubūs,
Man nelyginant rimbas, kuris čaižo mane,
Ypač tuomet, kai jis rankose tavo,
O tyla ir už rimbą būna skaudesnė…
Bet aš vis dar myliu,
Ir dar kaip, Myliu Tave…

Su Meile,
Tavo Sodininkas

Žydintis Pasaulis

nežinau
kur tu,
mano saule:

patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.

pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.

pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.

nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.

o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…

prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..

visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…

kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…

Kai numirsiu, jei numirsiu

Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.

Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.

Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.

Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.

– – – – – – – –

Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…

Palytėk

[1]

Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito,
Palytėk mano skruostus ir lūpas
Palydėk mane auštant prie kelio,
Aš nutilęs stebėsiu tave
Neištardamas žodžio nei vieno,
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito…

[2]

Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu,
Kažkas kužda: neiki, pabusk, būkit kartu
Nusisuksiu ir žengsiu žingsnius
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Taip širdy dar nebuvo sunku
Žvirgždą su smėliu po kojomis jaust
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Atsibusiu, pribėgsiu… Kartu.

[Apie tave sukasi mintys…]

Apie tave sukasi mintys
Naktelei apkabinus pečius
Ir glėby, rodosi, mano
Ilsisi meilė tavo šviesi…

Noriu išmokti būti vertu
Aš žinau, yra geresnių
Išsakyti, kas širdy – nedrįstu,
O galbūt žodžių tam nerandu…

Apie tave prabilo saulelė,
Degančios snaigės pražydo šalčiu,
Dar nenutilo tie švelnūs balsai,
Kurių klausiausi ir dūsavau ilgai…

Taip dienas ir naktis tavimi
Gyvenu, esu širdimi…

Kvietimas

Nemoku būti reikalingu,
Nemoku būti čia.
Tik paukštis giesmes traukiant
Vis budina išgirst save…

Vėjelis glamonėjant plaukus,
Paprašo šypsnio iš manęs.
Kada jau, matos, saulužė leidžias –
Nemoku būt šalia tavęs…

Lopšy suspėro ilgesingai žvaigždės
Ir pakvietė numirt drauge:
Sedėjau tyliai, klausiaus širdies plakimo, –
Vaikystė blėso akyse…

Pražydo rytas. Prabudau sode
Su pirmu spindulėliu belaukiančiu manęs.
Rasa suvilgiau raudonus skruostus,
O ašara sutvisko akyse…

Ir kaip išmokti būt šalia?
Myliu, kuriu tik dėl tavęs…

Tu esi

Tau lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Atsigulus žolėj
Žiogas čirpia gėlėj

Išsileidus jausmus-
Meilė širdy…
Liepsna akyse –
Tu Esi tu Esi…

Man saulės šviesa
Šildo sielos gelmes
Atsibudus žolėj
Paukštis čiulba sapne

Mano šypsena čia-
Meilė širdy…
Daina akyse
Tau ji skirta…

Iš naktų ir dienos
Lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Tavo norai – širdis…

Mano šypsena ten-
Ir Jausmas šalia…
Su tavim, tavyje –
Tai saulės malda.

Mėnuo dangum
Aš Esu aš Esu
Žvaigždės šalia –
Visos – tai Tu…

Žaidėm slėpynes

aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .

štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…

likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-

mirtis…
– – –

aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,

ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?

Nerti balandžiai

Nerti balandžiai
Tavo delnuos:
Atgyja, į dangų
Pakyla.

Burkuoja ir gimsta
Taip pasaulis spalvom.
Į kurį tu žvelgi,
O man gera širdy.

Mažomis akelėmis
Užregėjusi visa,
Putojiesi jūrom į krantą
Ir juodvarniais medžiuos
Šypsai.

Lietumi, Likimu
Panirus į žvaigždę;
Pakilus nuo žemės

Tik tu…

Taip meilei stebi,
Visa šildai ir
Truputėlį degi…

Amžinybės tau ir sau

Daugiau nei prieš metus aš pamilau… Tokią mergaitę nuostabią, nepaprastą… Nors nebuvau jos sutikęs- ilgėjausi ir tylėjau… Nieko jai nesakiau ir dėl to labai krimtausi… Širdis daužėsi jau kitu ritmu, neįprastu… Kokiu ir dabar tebesidaužo- tik stipriau, gyvybingiau… Ir jausmai užplūdo tuomet mane, svajonės nepaprastos ir noras kurti… Ilgai naktimis stebėdavau dangų, žvaigždes, ir jose atsispindėdavo ji…

Ir vieną naktį aš paprašiau… Amžinybės tau ir sau…

Čia viskas Tau

Ir vieną dieną, dar saulei šviečiant
Nuvesiu aš tave už rankos švelniai pasitvėręs
Gimtinės link, prie pustuštės erdvės,
Prie medžių ir medelio pasodintų.

Tikiu, balsai mus pakeliui lydės,
Čiurlens upelis ir vėjas gaiviai prisilies,
Sodelyje jaunam, žolynuose sustojęs
Priklaupsiu prieš tave ir tarsiu mylima:

Čia viskas Tau, Čia viskas Tavo…
Ir Aš Esu ir Būsiu Tavo!

Po saule

Pavasario žolėje prie kamieno medžio, nugara į jį… Stebint ir gėrintis pumpurais linguojamais vėjo… Ir saulutės sušildytų, pargrįžusių paukštelių, paglostančius maloniai širdelę, balsus girdint… Po saule tarp obelų jauku, ir pavasario nužengusio… Ritmu… Norisi ištarti tau… Myliu… Sugrįšiu- palauki… Meldžiu…

Nepailstanti širdis

Nenusvyra rankos
ir širdis neilsta,
veržiasi link laimės,
dabartim
su Meile…

Kuria svajos
prisiliesdamos prie saulės,
praeitį atminti stengias,
tėvelius, kuriuos pamiršome,
su Meile…

Kad vaikams primintų džiaugsmą
kuriamas pasaulis mūsų,
Kad vaikai atgimtų Meilėj,
ne į kančią ar į skausmą,
remtųsi dvasia jų
tik į Meilę…

Nebyliai vardu

Seniai taip buvo… Basomis braidau surakinta šerkšno žolele, liečiant pėdomis žemelę… Ir užvertęs galvą karts nuo karto į žvaigždes: vienas ryškias, kitas blausias… Mielas akelėms, nuostabias tokias… Stebiu, ir… Klausausi kvėpavimo gaivaus, gilaus… Lig noras stiprus pagavęs širdimi ištart, balsu – myliu… Sudreba balsas… Ne šaltuko dėka… Nusišypsau čia pat… Ir nebyliai vardu… Žvelgiu…

Dainuojantys medžiai

Dainuojantys medžiai linguoja nakty… Šoka žvaigždelės, mėnesiena rami, skraiste apdengta debesų, nebyli… Ir klausos širdelė kaip plaka tavoji, tyliai myluoja, švelniai globoja… O Mintys pasauly apglėbia… Ieško, suranda jos tavo šešėlį… Ir dainuojantys medžiai linguoja nakty… Ilgesingai klausos manoji širdis…

Vienuma

Apsupty kitų- vienumoje esu… Pajutusi vienatvės grėsmę, susigūžia širdelė ir negirdint niekam pravirksta, išsilieja… Širdelė trokšdama pajusti, trokšta jausti,  nematomai švelniai apglėbti ir mylėti… O nuraudusios akelės, besislapstančios nuo visko dėbso tykiai, ilgesingai… Ir atsispindi prašymas jose, noras jausti, būt šalia…

Myliu

Skendžiu jūroje dobilų baltų… Skamba pianinas… Muzika jausminga ir švelni… Širdelė virpa… Svajoju skambant pianinui, svajoju lauko vidury… Paukštelių, vienatvės apsupty… Ašarėlė akelėse skaidri… Nubraukiu gėlelės žiedeliu ir delne jį paturiu… Šypsos saulė… Aš taip pat… Myliu…

Gelsvas žiedelis

Širdelė plaka, plazda krūtinėje rami… Aplink laukai… Nuskintą žiedą gelsvą kvėpinu… Taip lengva lengva lengva… Rankas išskleidžiu ir vietoje sukuos… Akyse aptemsta- kaip smagu!.. Toli, kur saulė leidos- raudoni dangaus kalnai… Šalia, jaunų medelių apsupty, užmerkiu aš akis… Krentu į gaivią pievą kupiną švelnių kvapų… Aplink jauku, ramu…