Čia mano namai:
mažas lopinėlis Žemės,
dar tik augantys medžiai –
kur bus būsimasis miškelis.
o vidury – giminės medis,
mano nuglostytas
tarytum vaikelis.
jis stiebias ir tau…
…mano motulės gėlės,
kurios žydi daržely.
tėvužio sodelis,
kuriame sirpsta nektaras.
prižiūriu visa tai,
tik laiko vis maža –
pabūti kartu su visais…
Čia, dievaite, yra ir Tavo namai.
Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.
Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.
Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.
Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.
– – – – – – – –
Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…
Po šitiek laiko… Ir vėl naktis… Braidau basom po pilnatim… Atvėso žemė, nes… Ruduo… Ir pėdas gelia… Atpratau… Nuo obelų jau nuraškyti obuoliai… Baltam baltam esu rūke… Baltam paveiksle aš nakties, klausausi vėl savos širdies… Ir eterį pasklidusį uodžiu… Sodely, namuose… Čia, kur yra ramu…
Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.
Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.
Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.
Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.
Sėdžiu naktyje, vienumoje… Šalia ošiantys medžiai išsiūbuoti vasaros vėjo linguoja… Grakščiai, palengva… Ir tyli namelis greta, skendi jis tamsoje… O širdelė dainuoja, skrajoja, ramybę myluoja… Ir ošiantys medžiai siūbuoja…