Prie medžių šimtamečių vaikai susėdę klausės, kaip juos jaunus senolė, tyru žvilgsniu skaityti mokė… O pumpurais tuomet kvepėjo knygos… Ir gėlės gardžiakvapės, pačios į vainikus pynės, padangėm paukštis nardė gyvas… Tarp medžių šitmamečių senoliai atgulė pavėsy… Šešėliai liko degti… Vaikai našlaičiais tapę, po pasaulį išsibarstė ieškot šambalos – neberanda… O mūs, kartu su Meile tėvelių dvasios grįžtančių gimtinėm laukia… Prie medžių pasodintų tūkstantmečių…