Būti vertu

atskyla
ledokšniai
upės srove,
ritasi
salvės-
manęs
nebėra.

į krežulius
vandenis
semsiu,
vėle

rymosiu krante-
būsiu lig
vakaro čia…
. . .

ir debesys plauks,
o juose- aš.
kraujuojančiam danguje
grįžtantys paukščiai-

gyvenau čia.
– – –

kai nebebus jau manęs:
lietūs girdys
sielas,
angelu liksiu
būti tavęs…

 

Parašykite komentarą