Kiek dar daug neapykantos tarpe mūsų. Ji vis pakurstoma, bet rusena dažniausiai tik tuose, kuriems žmogiškumas – anokia vertybė. Esame labai gyvenimo išlepinti, nes galime nebranginti žmogiškumo ir nekęsti kitų, nebranginti atminimo nukankintų vaikų, paauglių ir jų šeimų narių. Nei karo, nei bado, nei baisių ligų, kurios dešimtmečius mus kaustytų – nepatiriame.
Man močiutė pasakojo, kaip ją mažą vertė stebėti skandinamus žydų vaikus bei paauglius tvenkinyje. V a i k u s. Tai taip baisu. Dar tik pradedančius pažinti gyvenimą vaikus žudė. Ir tai nėra tema apie Izraelį ir tos šalies piliečius. Tie vaikai nebuvo izraeliečiai. Jie buvo Lietuva ir Lietuvos. Jie čia buvo gimę ir augo, jų čia buvo gimtinė. Buvo naikinama Lietuva, Jos ateitis. Vieni vaikus žudė, kiti – juos trėmė.
Lietuvos žydai, Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai. Ne šiaip yra taip sakoma. Visų pirma jie yra Lietuva ir Lietuvos, o tik po to tėvelių ir jų artimųjų.
Šiandien žmonės apimti troškulio valdžios nusprendė tą atminimą apie Lietuvą išniekinti prisidengdami politika. O dar kiti, jų bendražygiai, juos ėmė teisinti, kad nieko tokio čia… Juk tiems, nukankintiems, jau nebeskauda. Toks suaugusių žmonių cinizmas sukrečia, o atsitokėjęs – supranti, kokiu žmogumi tu tikrai nenori būti.
