Su motute kartais pakalbame apie jos ir mano tėvelio vaikystę ir jaunystę. Prieš keletą savaičių buvo pašnekesys apie jos vaikystę, kuomet saldumynų nebūdavo pertekliaus. Pas močiutę, mano prosenelę, vasarodama kartais gaudavo cukraus gabaliuką ir, kaip sakė, būdavo be galo laiminga, nors ir trumpam. Net ir obuolį gavusi – džiaugdavosi tokiu desertu.
Tėvelis taip pat dalijosi prisiminimais, savo mintimis, kuomet dar buvo su mumis. Jis pasakojo, kaip sutirštintu pienu smaližiaudavo, prabedęs skylutę skardinėje, nes ta skardinė sutirštinto pieno būdavo padėta šventėms. O mažiems vaikams norėdavosi dabar, tad tekdavo gudrauti. Pasekmės ateidavo tik prieš šventes, kuomet jo mama, močiutė mano, susiruošdavo gaminti kokį nors desertą. Iki tos akimirkos jo dienos būdavo nors kiek saldesnės.
Kuomet jau buvo jie paaugliai, radosi saldainių, tad saldumynais galėjo pasimėgauti dažniau, kartu vaikščiodami po miestelį. Paauglystę motutė prisimena šiltai, nes tada su savo šeima persikėlė į naują butą. Po daugybės metų močiutės ir senelio sunkaus darbo statybose jis jiems buvo suteiktas. Netrukus mano motutė sutiko mano tėvelį – pirmąją savo meilę. Karo nebuvo, žmonės kaimynystėje buvo draugiški. Iš to ir prisiminimai šilti.
Ir tai buvo ne okupantų, ne sovietų, ne partijos nuopelnas. Tie šilti prisiminimai buvo nepaisant jų – okupantų, represinių struktūrų. Tai buvo draskomos bendruomenės nuopelnas, kuri sunkiu, tyliu darbu savo vaikams mėgino sukurti vaikystę.
Ir tie vaikai, paaugę, bei jų tėveliai kartu sugebėjo atkurti ir apginti nepriklausomybę, sulipdyti iš gabalėlių tą draskomą bendruomenę, kurią iki dabar vadiname Lietuva.
Valstybė – tai bendruomenė. Be mūsų jos nėra. Gyvuokime!
