Čia Panemuni prie durpinėlio
Prie piliakalnio medžių senų
Ir prie mažyčio mus Nemunėlio
Stovi paminklas dėl šių aukų
Tiems kur su ginklu rankose žuvo
Tiems nukanintiems rūsy tamsiam
Tiems numestiems aikštėj Panemunio
Tiems užkastiems šiame durpyne
Galvas nulenkim prie šio paminklo
Už laisvę žuvę dėl Lietuvos
Jei nesurasim mirusio kapo
Tad šis paminklas kapą atstos
1991 metai,
Jonas Čečys
Sirgdamas senelis parašė eilėraštį apie tuos, kuriuos nukankino, nužudė tada. Tarp tų nukankintų jaunuolių buvo ir mano senelio tetytė, Motiejus. Taip jis vadindavo savo tėvelį – tetyte. Senelis tada buvo paauglys, vyko kartu su savo tėveliu pas besipriešinančius jaunuolius, kad nuvežtų jiems maisto, daiktų. Pusiaukelėje prosenelis supratęs, kad kažkas ne taip, liepė Jonukui bėgti ir pasislėpti… Labai ilgai krimtosi senelis dėl to, kad savo tetytę paliko vieną.
Po žiaurumų Ukrainoje, po tų užfiksuotų vaizdų ateina suvokimas ką reiškia kankintas, nukankintas, numestas. Braižas žiaurumo nepasikeitęs, metodai kankinimo tie patys. Labai skaudėjo tai matyti ir suprasti.
Vos tik radosi galimybė įkvėpti laisvės, žmonės patys pastatė paminklą su iškaltais vardais nukankintų ir žuvusių žmonių tame krašte, dar po kiek laiko – pastatė Angelą. Mums visiems pastatė, kad tų žmonių ir įvykių nepamirštume…