Jau keturi metai, kuomet nebėra mano tėvelio.
„Vienas momentas ir kažkas griūna. Paskui sulipdyti labai sunku. Ir tik tada supranti koks trapus pasaulis, koks jis yra vertingas, kiek rūpesčio reikia įdėti ir sau. Sau vien dėl to, kad galėtum kitus išsaugoti, kad galėtum kitiems padėti.“ – tėvelio žodžiai prie Kūčių stalo.
Ir ašarų buvo ir juoko pro ašaras tą vakarą. Toks mano tėvelis. Susigraudino, o sako, kad nuo vaistų čia toks poveikis, jam galima. Labai rūpestingas, užsispyręs, tiesmukas, tačiau perkalbamas, jei mato prasmę ir argumentus (sunkiausia būdavo daugeliui dalis). Ieškantis žodžių derinių perteikti mintims, mokantis pajuokauti, nepiktai, neįžeidžiančiai. Branginantis pasaulį ir žmogiškumą.
Charizmatiškas, mėgęs dėmesį kitų, galėjo šokti ant stalų, per naktis filosofuoti žaisdamas šachmatais, o kitu laiku, po darbų, mąstyti žaisdamas „tankeliais“. Buvo aukštas, šviesaus žvilgsnio ir labai stiprus.
Čia aš, „mažasis tu“ – nemėgstantis dėmesio, nemėgstantis šokti, mieliau pasirenkantis šešėlį, bet… Labai mylintis Tave, mano Tėveli. Motute rūpinuosi, dukterėčią išleidau į mokslus, kuomet pabaigė juos – ir į gyvenimą. Sodas ir namai neapleisti: jie keičiasi, auga. Paukščių tiek, kad nebežinau. Visus riešutus lazdynų išsigliaudo tų, kuriuos sodinome kartu per mano gimties dieną. Tikriausiai, kad skanūs. Nepykstu. Žinau, abu pasidžiaugtume, kad nors nealkanais skrandukais jie čiulba. Pasimatysime, tėveli, sapnuose. Kaip visad, juose Tave aš apkabinsiu.