Išleidau albumą.
Žyma: Meilė
-
Kitas jausmas
Jaunystėje nekviestas
pasirodžiau <…>
ir nuo to laiko
žmonių nebetrukdau.Gal baimė įsitvirtino
ar dar koks kitas jausmas,
kuris man liepia
likti kur esu.Palieku kartais sodą
ir kapą tėvo aplankau.
Toliau tiktai sapnai
mane nugvelbęaprodo tas vietas,
kur nebuvau ir žmones
tuos, kurių nesutikau.
Tarp jų ir <…>
-
Vaikystės valsas
Šis kūrinys greitesnis nei man įprasta. Norėjau valso ritmu kažką užrašyti. Taip garsai ir nuvedė iki šio kūrinio ir tokio tempo.
-
Keturi metai
Jau keturi metai, kuomet nebėra mano tėvelio.
„Vienas momentas ir kažkas griūna. Paskui sulipdyti labai sunku. Ir tik tada supranti koks trapus pasaulis, koks jis yra vertingas, kiek rūpesčio reikia įdėti ir sau. Sau vien dėl to, kad galėtum kitus išsaugoti, kad galėtum kitiems padėti.“ – tėvelio žodžiai prie Kūčių stalo.
Ir ašarų buvo ir juoko pro ašaras tą vakarą. Toks mano tėvelis. Susigraudino, o sako, kad nuo vaistų čia toks poveikis, jam galima. Labai rūpestingas, užsispyręs, tiesmukas, tačiau perkalbamas, jei mato prasmę ir argumentus (sunkiausia būdavo daugeliui dalis). Ieškantis žodžių derinių perteikti mintims, mokantis pajuokauti, nepiktai, neįžeidžiančiai. Branginantis pasaulį ir žmogiškumą.
Charizmatiškas, mėgęs dėmesį kitų, galėjo šokti ant stalų, per naktis filosofuoti žaisdamas šachmatais, o kitu laiku, po darbų, mąstyti žaisdamas „tankeliais“. Buvo aukštas, šviesaus žvilgsnio ir labai stiprus.
Čia aš, „mažasis tu“ – nemėgstantis dėmesio, nemėgstantis šokti, mieliau pasirenkantis šešėlį, bet… Labai mylintis Tave, mano Tėveli. Motute rūpinuosi, dukterėčią išleidau į mokslus, kuomet pabaigė juos – ir į gyvenimą. Sodas ir namai neapleisti: jie keičiasi, auga. Paukščių tiek, kad nebežinau. Visus riešutus lazdynų išsigliaudo tų, kuriuos sodinome kartu per mano gimties dieną. Tikriausiai, kad skanūs. Nepykstu. Žinau, abu pasidžiaugtume, kad nors nealkanais skrandukais jie čiulba. Pasimatysime, tėveli, sapnuose. Kaip visad, juose Tave aš apkabinsiu.
-
Džiaugsmo šokis
Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
-
Lopšinė
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
-
Bejėgystė
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti – nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.
-
Sapnas
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
-
Apie meilę ir gyvenimą
Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Taip ir neišmokau išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…
-
Ištikimybė
manęs jau niekas
nepaguos:
nei moterys,
nei vynas,
nei žaidimai.todėl tam niekad
laiko nešvaisčiau,
nes pažinau
ir pamilau daugiau,nei kitas kas
galės suteiktiuž Tave.
(aš tai pavadinau ištikimybe)…
-
Tai žinau
Likau tau ištikimas.
Tokiu ir liksiu –
Tai žinau.
Turiu gyventi:
Sukurti tau namus.
Juk nuo vaikystės
Šito mokiausi…
Dabar tuo gyvenu.
-
Gyvenimo šviesa
Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…
-
Žodžiai
Turiu tau netrukdyti,
Paleisti, kad mylėtum. –
Tai žodžiai nesparnuoti,
O akmenys, tarytum.Užgulę mano širdį, –
Visus, visus nuvyliau.
Šį liūdesį atspindi
Lietus, kurs laša tyliai.Mylėti nepaliausiu –
Tavęs ir šio pasaulio.
Tiktai ramus galiausiai,
Iš sodo žengsiu žalio.
-
Tu
išgryninau protą
nuo minčių įvairių
išgryninau sielą nuo
tiesų
iš naujo vaikščioti mokausi
dabar
ragauti maistą
ir vandenįnusilpusios akys
vėl mato
rudenio spalvas sode
mintis pirmoji
aplankė
kuri vėl yra
apie tavekuo būti nežinau
ir kur paslėpt save
kad ir kuo
pasiversčiau
aš – tai Tu
-
Išdalinau
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau:
Mintis ir savo svajones.
Jaučiu, išdalinau save –
Tą viską, kam aš čia esu,
Todėl tik tau aš priklausau.
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau.Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų –
Šlamėti tau rytais anksti.
Bet meilė man neleis užmigt:
Sukursiu sodą, kur atgimt
Galėsi vėl tikru žmogum.
Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų.
-
Tarp begalės žvaigždžių
Lyg pasakoje šią naktį aš buvau… Ta pasaka – tai vidury tarp begalės žvaigždžių, sode užaugusiam ir klausantis žiogų, stovėti basomis, alsuoti dabartim… Toj pasakoj per nakt norėjos pasilikt… Lopšely dideliam, kurį tėveliai užaugino… Dabar ir aš jį auginu… Kiekvieną mintimis nuglostau ir savo prisilietimu… Norėtųsi apglėbti dangų, žmones… Bet šito negaliu… Todėl į erdvę meilę aš visiems skleidžiu… Ir pasaką savy vis dar jaučiu…
-
Išsaugoti tave
Išsaugosiu šią Meilę,
Net, jei šeimos neteks sukurti.
Išsaugosiu šią Saulę –
Ir taps Ji amžina.
Sušildys daugelį iš Jūsų,
Kaip šildo Ji dabar mane.
Išsaugosiu šią Meilę –
Išsaugosiu tave…
-
Gabalėlis dangaus
Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.————
Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…
-
Dideli norai
Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.
-
Rūpestis
Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Tik proto visad klausiau,
Tik kuomet tave pirmą kartą išvydau,
Tau panorau gero tiek daug.
O su tuo daug, ir tave, kažkodėl pamilau…Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Visa kaip bus numačiau,
Nors anuomet kitoks dar buvau,
Bet proto daugiau neklausiau.
Galbūt todėl, kitam gyvenime susitikt maldavau…Ir dabar, kai nesu atsiskyręs,
Man dar norisi tau gero tiek daug,
Ir tiems, kuriuos tu taip myli…
Ir visiems, kurie supa tave…
-
Tu nori, matau
Tu nori kažko, aš matau:
Tavo liūdesio prisirpusios akys.
Apie tai nuolatos aš mąstau,
Kam dovanotos tos dienos ir naktys?Dėmesį atkreipti bandžiau,
O pasirodo, kad visatai veltui.
Tavo mintys nuklydo toliau
Ir mano širdis nutilo tam kartui.Tu laisva ir puikiai žinai,
Kad ši meilė nėra savininkiška.
Aš džiaugsiuosi, labiau nei manai,
Jei ją priėmus, kitiems dar išsaugosi…
-
Daug dar galiu
Tik viena galiu:
atlapoti krūtinę
ir apnuoginti širdį
prieš Jus.
Net žinodamas,
kad ją sudraskys,
stovėsiu ir švelniai
stebėsiu, meilei
šypsosiuosi Jums…
Jei likčiau gyvas –
meilė užgydytų žaizdą,
o randai išpuoštų
mano esybę
ir džiaugsmo daina,
srovenanti gyslomis,
dar nenutrūktų:
gyvenimą šlovinanti,
ir Jus, mielieji, Visus!
Dėl to ir esu aš stiprus,
nes su meile viską kuriu…
-
Tavo sodininkas
Aš vis dar tebemyliu,
Ir dar kaip, myliu.
Sako, kad protingas esu,
Bet užkalbint tavęs neišmokau.
Daug metų vis nubundu,
O tavo atvaizdą akyse teberegiu.
Visos mintys, atitolus nuo darbų,
Tiktai apie tave, šeimą ir vaikus.
O ir darbai visi tik tam,
Kad išmokčiau kūrybos
Ir svajones paversčiau realybe.
Nutilau, nežinojau, kaip pasakyti,
Kad nėra taip lengva svajonę išpildyt:
Išmokti namus pastatyti
Ir aplinką visą prisijaukinti,
O kur dar žvaigždę dangaus nuraškyti…
Norėjau padaryti Tau staigmeną:
Vis dėlto išmokau, išmokau mylėti…
Ir dar… Nežinojau, kaip pasakyti,
Kad pyktis ir žodžiai grubūs,
Man nelyginant rimbas, kuris čaižo mane,
Ypač tuomet, kai jis rankose tavo,
O tyla ir už rimbą būna skaudesnė…
Bet aš vis dar myliu,
Ir dar kaip, Myliu Tave…Su Meile,
Tavo Sodininkas
-
Žydintis Pasaulis
nežinau
kur tu,
mano saule:patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…
-
Kai numirsiu, jei numirsiu
Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.– – – – – – – –
Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…
-
Gyvenimo medis
neužmiršiu aš sapno-
rudeninio ir šalto.
kvepiančios pasakos
nukritusiais lapais.nepamiršiu aš nieko,
žiemos ir pavasario.
išmokau gyventi, o tu,
ar išmokai mylėti?(aš visdar mokausi…)
-
Nesuvystyta kvailystė
Į širdį veržiasi kvailystė,
Kurios dar protas nesuvystė
Ir išmintim nieks nenugirdė-
Į širdį besiveržiančios kvailystės.
Nors būta bandymų įsakymais nutildyt,
Bet meilė sieloms tik paklūsta.
Į širdį veržiasi kvailystė,
Kuriosios mano protas nesuvystė…
-
Palytėk
[1]
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito,
Palytėk mano skruostus ir lūpas
Palydėk mane auštant prie kelio,
Aš nutilęs stebėsiu tave
Neištardamas žodžio nei vieno,
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito…[2]
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu,
Kažkas kužda: neiki, pabusk, būkit kartu
Nusisuksiu ir žengsiu žingsnius
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Taip širdy dar nebuvo sunku
Žvirgždą su smėliu po kojomis jaust
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Atsibusiu, pribėgsiu… Kartu.
-
[Apie tave sukasi mintys…]
Apie tave sukasi mintys
Naktelei apkabinus pečius
Ir glėby, rodosi, mano
Ilsisi meilė tavo šviesi…Noriu išmokti būti vertu
Aš žinau, yra geresnių
Išsakyti, kas širdy – nedrįstu,
O galbūt žodžių tam nerandu…Apie tave prabilo saulelė,
Degančios snaigės pražydo šalčiu,
Dar nenutilo tie švelnūs balsai,
Kurių klausiausi ir dūsavau ilgai…Taip dienas ir naktis tavimi
Gyvenu, esu širdimi…
-
Liūdnas grožis
Oi, suskauda man galvelų,
Kurgi tu dingai?
Nusileida jau saulala,
Ir ramumas laukuosna.
Man akelas glosta ūkas,
Žvaigždelas ir vėl matau.
Oi, suskauda man širdelų,-
Liūdnas grožis šitoks be tavęs.
-
Kvietimas
Nemoku būti reikalingu,
Nemoku būti čia.
Tik paukštis giesmes traukiant
Vis budina išgirst save…Vėjelis glamonėjant plaukus,
Paprašo šypsnio iš manęs.
Kada jau, matos, saulužė leidžias –
Nemoku būt šalia tavęs…Lopšy suspėro ilgesingai žvaigždės
Ir pakvietė numirt drauge:
Sedėjau tyliai, klausiaus širdies plakimo, –
Vaikystė blėso akyse…Pražydo rytas. Prabudau sode
Su pirmu spindulėliu belaukiančiu manęs.
Rasa suvilgiau raudonus skruostus,
O ašara sutvisko akyse…Ir kaip išmokti būt šalia?
Myliu, kuriu tik dėl tavęs…
-
Tu esi
Tau lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Atsigulus žolėj
Žiogas čirpia gėlėjIšsileidus jausmus-
Meilė širdy…
Liepsna akyse –
Tu Esi tu Esi…Man saulės šviesa
Šildo sielos gelmes
Atsibudus žolėj
Paukštis čiulba sapneMano šypsena čia-
Meilė širdy…
Daina akyse
Tau ji skirta…Iš naktų ir dienos
Lietus iš žvaigždžių
Prausia sielą dangus
Tavo norai – širdis…Mano šypsena ten-
Ir Jausmas šalia…
Su tavim, tavyje –
Tai saulės malda.Mėnuo dangum
Aš Esu aš Esu
Žvaigždės šalia –
Visos – tai Tu…
-
Žaidėm slėpynes
aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-mirtis…
– – –aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?
-
Šalia
Už išmintį brangsnė man vaiko šypsena,
Už eiles vėjo dvelksmas ir ašaros.
Saulė laukuos man brangesnė už viltį ir,
Už jausmus tik Meilė tavojoj širdy.Aš dainuoju į sielą be žodžių,
Mano kalbą atstoja vanduo.
Aš liūdžiu, kai liūdėti neverta,
Bet laimingas, kai šalia esi Tu…
-
Nerti balandžiai
Nerti balandžiai
Tavo delnuos:
Atgyja, į dangų
Pakyla.Burkuoja ir gimsta
Taip pasaulis spalvom.
Į kurį tu žvelgi,
O man gera širdy.Mažomis akelėmis
Užregėjusi visa,
Putojiesi jūrom į krantą
Ir juodvarniais medžiuos
Šypsai.Lietumi, Likimu
Panirus į žvaigždę;
Pakilus nuo žemėsTik tu…
Taip meilei stebi,
Visa šildai ir
Truputėlį degi…
-
Amžinybės tau ir sau
Daugiau nei prieš metus aš pamilau… Tokią mergaitę nuostabią, nepaprastą… Nors nebuvau jos sutikęs- ilgėjausi ir tylėjau… Nieko jai nesakiau ir dėl to labai krimtausi… Širdis daužėsi jau kitu ritmu, neįprastu… Kokiu ir dabar tebesidaužo- tik stipriau, gyvybingiau… Ir jausmai užplūdo tuomet mane, svajonės nepaprastos ir noras kurti… Ilgai naktimis stebėdavau dangų, žvaigždes, ir jose atsispindėdavo ji…
Ir vieną naktį aš paprašiau… Amžinybės tau ir sau…
-
Čia viskas Tau
Ir vieną dieną, dar saulei šviečiant
Nuvesiu aš tave už rankos švelniai pasitvėręs
Gimtinės link, prie pustuštės erdvės,
Prie medžių ir medelio pasodintų.Tikiu, balsai mus pakeliui lydės,
Čiurlens upelis ir vėjas gaiviai prisilies,
Sodelyje jaunam, žolynuose sustojęs
Priklaupsiu prieš tave ir tarsiu mylima:Čia viskas Tau, Čia viskas Tavo…
Ir Aš Esu ir Būsiu Tavo!
-
Po saule
Pavasario žolėje prie kamieno medžio, nugara į jį… Stebint ir gėrintis pumpurais linguojamais vėjo… Ir saulutės sušildytų, pargrįžusių paukštelių, paglostančius maloniai širdelę, balsus girdint… Po saule tarp obelų jauku, ir pavasario nužengusio… Ritmu… Norisi ištarti tau… Myliu… Sugrįšiu- palauki… Meldžiu…
-
Nepailstanti širdis
Nenusvyra rankos
ir širdis neilsta,
veržiasi link laimės,
dabartim
su Meile…Kuria svajos
prisiliesdamos prie saulės,
praeitį atminti stengias,
tėvelius, kuriuos pamiršome,
su Meile…Kad vaikams primintų džiaugsmą
kuriamas pasaulis mūsų,
Kad vaikai atgimtų Meilėj,
ne į kančią ar į skausmą,
remtųsi dvasia jų
tik į Meilę…
-
Žiemužė nenutyla
Žiemužė nenutyla
Bet aš taip myliu myliu
Jausmu apglėbiu sielą
Ir dvelksmu prabyluBaltumu nusvirę medžiai
Niūniuoja dainą apie tylą
Ir godžiai nusidriekęs mėnuo
Nušvietęs man širdelę dyla
-
Nebyliai vardu
Seniai taip buvo… Basomis braidau surakinta šerkšno žolele, liečiant pėdomis žemelę… Ir užvertęs galvą karts nuo karto į žvaigždes: vienas ryškias, kitas blausias… Mielas akelėms, nuostabias tokias… Stebiu, ir… Klausausi kvėpavimo gaivaus, gilaus… Lig noras stiprus pagavęs širdimi ištart, balsu – myliu… Sudreba balsas… Ne šaltuko dėka… Nusišypsau čia pat… Ir nebyliai vardu… Žvelgiu…
-
Malonu
Į vaiko rieškučius –
gyvenimo lašus…
Nupūtus rasą
nuo delnų
alyvos kvapą
prisimint žiedų…Bitelės dūzgesį
išgirsti kaip smagu!..
Su saulės spinduliu
bežaidžiant
tipenti basomis
žaliuojančiu
lauku…Švelniais delnais
paliečiant vėją
klausytis širdį
puošiančių
garsų…Jausmu apglėbiant
visa-
Malonu…
-
Širdimi
Lupu, baru save ir kitus…
Tik širdimi, širdimi.
Ne skausmu, bet kartais žodžiu…
Nors iš tiesų nepykstu,
Tik akimis nuraustu…
Gėda prieš Jus.
Sunku, sunku… Su
Atodūsiu giliu
Atleidimo savy nerandu…
Ir jausmu, jausmu…
Myliu.
-
Jausmu tavęs
Pargrįžęs iš savęs,
Taip noriu bėgti jausmu tavęs…
Nors tik akimirkai
Panirusiu į gelmę aš žvilgsniu,
Alsavimu tuoj pat grįžtu…Nenoras beldžiasi širdim,
Stovėti ir tylėti ateitim…
-
Dainuojantys medžiai
Dainuojantys medžiai linguoja nakty… Šoka žvaigždelės, mėnesiena rami, skraiste apdengta debesų, nebyli… Ir klausos širdelė kaip plaka tavoji, tyliai myluoja, švelniai globoja… O Mintys pasauly apglėbia… Ieško, suranda jos tavo šešėlį… Ir dainuojantys medžiai linguoja nakty… Ilgesingai klausos manoji širdis…
-
Meilė
Senatvei jau glostant galvelę, pečius… Sėdi šalia mylimieji kartu… Patyrę kančių, nusivilimų, džiaugsmų… Myluoja ant kelių anūkėlius vaikų… Gėrisi vienas kitu… Ir tyli veideliai, bendrauja širdelės… Ir šoka ramybė žaismingai, svajingai… Pritaria laimei, jų meilei…
-
Vienuma
Apsupty kitų- vienumoje esu… Pajutusi vienatvės grėsmę, susigūžia širdelė ir negirdint niekam pravirksta, išsilieja… Širdelė trokšdama pajusti, trokšta jausti, nematomai švelniai apglėbti ir mylėti… O nuraudusios akelės, besislapstančios nuo visko dėbso tykiai, ilgesingai… Ir atsispindi prašymas jose, noras jausti, būt šalia…
-
Myliu
Skendžiu jūroje dobilų baltų… Skamba pianinas… Muzika jausminga ir švelni… Širdelė virpa… Svajoju skambant pianinui, svajoju lauko vidury… Paukštelių, vienatvės apsupty… Ašarėlė akelėse skaidri… Nubraukiu gėlelės žiedeliu ir delne jį paturiu… Šypsos saulė… Aš taip pat… Myliu…
-
Gelsvas žiedelis
Širdelė plaka, plazda krūtinėje rami… Aplink laukai… Nuskintą žiedą gelsvą kvėpinu… Taip lengva lengva lengva… Rankas išskleidžiu ir vietoje sukuos… Akyse aptemsta- kaip smagu!.. Toli, kur saulė leidos- raudoni dangaus kalnai… Šalia, jaunų medelių apsupty, užmerkiu aš akis… Krentu į gaivią pievą kupiną švelnių kvapų… Aplink jauku, ramu…