po netekties aplanko sielvartas
po sielvarto apatija
o po jos ateina rūstybė
ištroškusi nepamaitinama
naikindama tuos
kas sukėlė tą sielvartą
mainais atimdama
gyvenimo grožį
rūstybė kaip būsena
be jokio pasitenkinimo
ir džiaugsmas patiriamas tik tas
toks slegiantis nesugrąžinantis
daugiau į ten kur buvo
kažkada pilnatvė
rūstybė kaip suvokimas
žinojimas kas buvo gera
ir kas yra bloga
nes tai kas buvo gera
išlieka tik prisiminimuose
realybėje išdeginta
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti – nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.