Šis kūrinys greitesnis nei man įprasta. Norėjau valso ritmu kažką užrašyti. Taip garsai ir nuvedė iki šio kūrinio ir tokio tempo.
Žyma: Šeima
-
Keturi metai
Jau keturi metai, kuomet nebėra mano tėvelio.
„Vienas momentas ir kažkas griūna. Paskui sulipdyti labai sunku. Ir tik tada supranti koks trapus pasaulis, koks jis yra vertingas, kiek rūpesčio reikia įdėti ir sau. Sau vien dėl to, kad galėtum kitus išsaugoti, kad galėtum kitiems padėti.“ – tėvelio žodžiai prie Kūčių stalo.
Ir ašarų buvo ir juoko pro ašaras tą vakarą. Toks mano tėvelis. Susigraudino, o sako, kad nuo vaistų čia toks poveikis, jam galima. Labai rūpestingas, užsispyręs, tiesmukas, tačiau perkalbamas, jei mato prasmę ir argumentus (sunkiausia būdavo daugeliui dalis). Ieškantis žodžių derinių perteikti mintims, mokantis pajuokauti, nepiktai, neįžeidžiančiai. Branginantis pasaulį ir žmogiškumą.
Charizmatiškas, mėgęs dėmesį kitų, galėjo šokti ant stalų, per naktis filosofuoti žaisdamas šachmatais, o kitu laiku, po darbų, mąstyti žaisdamas „tankeliais“. Buvo aukštas, šviesaus žvilgsnio ir labai stiprus.
Čia aš, „mažasis tu“ – nemėgstantis dėmesio, nemėgstantis šokti, mieliau pasirenkantis šešėlį, bet… Labai mylintis Tave, mano Tėveli. Motute rūpinuosi, dukterėčią išleidau į mokslus, kuomet pabaigė juos – ir į gyvenimą. Sodas ir namai neapleisti: jie keičiasi, auga. Paukščių tiek, kad nebežinau. Visus riešutus lazdynų išsigliaudo tų, kuriuos sodinome kartu per mano gimties dieną. Tikriausiai, kad skanūs. Nepykstu. Žinau, abu pasidžiaugtume, kad nors nealkanais skrandukais jie čiulba. Pasimatysime, tėveli, sapnuose. Kaip visad, juose Tave aš apkabinsiu.
-
Gimties diena
įeina motutė
į mano kambarį ir užsimena
kostiumą atnešiau
ir pakabinau tvarkingaikam paklausiu
ir su tuo klausimu
pats atsakymą staiga surandumotutė supratusi kad susigaudžiau
vis tiek įgarsina nusišypsojusilaidotuvėms
atsidūstu
į šypseną atsakau tuo pačiu
jei chirurgui rankos sudrebėtų
ar komplikacija kokia nutiktų
pratariuvisko būna
atsakoeime sakau
pasimatuosiu ar ne
per didelis kostiumaspasirodo per didelis
dar ne laikas– – – –
taip ir pasitinku
gimties dienas
vienumoje
su laukimu viltingu
ir apmąstymaisanksčiau apie tėvelį
dabar
apie motutę.Per mano gimties dienas, pavasariais, kuomet tėvelis sunkiai sirgo, vis tekdavo jam gultis į ligoninę. Savaitei ar dviem. Motutė jį lydėdavo ir taip aš namuose likdavau vienas. Su laukimu ir apmąstymais. Ši gimties diena taip pat tokia.
-
Džiaugsmo šokis
Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
-
Lopšinė
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
-
Bejėgystė
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti – nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.
-
Sapnas
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
-
Užrašai #1
Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.
Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…
O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…
Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.
Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.
Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…
Tačiau, to padaryti dar negaliu. Laukiu labai…
-
Pasaulis ir Vaikai
Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.
-
Gabalėlis dangaus
Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.————
Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…
-
Giminės medis
Užaugo medis giminės –
Medžiu šiuo srūva syvai
Ir šakos tiesiasi aukštyn,
Pasiekti bandant saulę.Kvatojas paukščiai šakose,
Tas juokas glosto medį.
Diena, kita ir pasipuoš
Žiedais, kurių visi taip laukia.Kasnakt apglėbti šilumos
Jau medžio lapai šnara.
Tik visas jis nesulapos,
Nes šakos mirė kelios.Tačiau nebus dar pabaigos.
Juk gali žemė gilę
Savam priimti lopšyje,
Kur medis didis mūsų oš…Žiema ateis, bet nebaisi,
Nes medis tvirtas stovi.
Gili šaknis dar sutvirtės,
Paaugs šakelės tavo.
-
Graži mergaitė
[I]
Graži graži mergaitė
Po ryto rasą braidė
Basa per žemę ėjo
Auksinius plaukus vėjas plaikstėKuriuos nudažė šitaip
Anksti nubudus saulė
Šypsojosi graži mergaitė
Šiam nuostabiam pasauliui[II]
Tikiuosi kad tave išvysiu
Pirmiau, Pasaulį gražų dovanojęs
Ne tik sapnuos tave sutikęs
Tave, dukrele, apkabinsiu…
-
Apie pasaulį
Nieko neliko, o nieko – tiek daug, –
Lašas delnuos ištirpo dangaus.
Gyvenimas pilnas kvapniausio medaus,
Ir kam aš dėkingas už visko tiek daug?Jei duonos ant stalo neliks – nebėda,
Nes soduose medžiai kelia rankas.
O paukščiai džiaugsmo kuria dainas,
Ačiū už tai, kad ne vienas aš čia!
-
Hiperbolė
Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinauKažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip patŠoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimoŠtai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigųIr mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana
-
Čia ir Ten
ten,
kur
kalnuose
bodhisatvos
tantros
mokosaš
sėklelę
mažą
medžio
mintimis
“materializuosiu”-kurti aš galiu-
išmoksiu…. . .
ir užaugs
tenai alėjos,
tigrą rainą
glostyti
galės
kiekvienas,o fakyrai
mums
padės
kūryboj…
– – –čia,
atkursiu
savo
rankom
sodus…tuos,
kuriuos
senolis
mano
užsodinęs
buvo,
tėviškes
vaikams
palikęs…ir
dabar
kartu
mes
galimvaikui
dovanoti
linksmą
Žemę…
-
Alsuoti tavimi
SUSIGŪŽĘS KAMPUTY VERKIU
TIK JAUSMUS IR MINTIS TETURIU
SVAJONES APIE MYLIMĄ ŽMOGŲ
VAIKELIUS NUO VAIKYSTĖS JŲ NORIU
-
Akimirka
Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.
-
Meilė
Senatvei jau glostant galvelę, pečius… Sėdi šalia mylimieji kartu… Patyrę kančių, nusivilimų, džiaugsmų… Myluoja ant kelių anūkėlius vaikų… Gėrisi vienas kitu… Ir tyli veideliai, bendrauja širdelės… Ir šoka ramybė žaismingai, svajingai… Pritaria laimei, jų meilei…