Kai saulutė nurausta
Tu lopšy šiltame vis šypsais.
Ar matai, ar jauti
Koks pasaulis gražus?
Dėl tavęs šičia taip ir visur
Nepailstamai nuostabiai
Varva vaivorykštės kvapniu
Lietumi…
ten,
kur
kalnuose
bodhisatvos
tantros
mokos
aš
sėklelę
mažą
medžio
mintimis
“materializuosiu”-
kurti aš galiu-
išmoksiu…
. . .
ir užaugs
tenai alėjos,
tigrą rainą
glostyti
galės
kiekvienas,
o fakyrai
mums
padės
kūryboj…
– – –
čia,
atkursiu
savo
rankom
sodus…
tuos,
kuriuos
senolis
mano
užsodinęs
buvo,
tėviškes
vaikams
palikęs…
ir
dabar
kartu
mes
galim
vaikui
dovanoti
linksmą
Žemę…