Vainikus pynė

Prie medžių šimtamečių vaikai susėdę klausės, kaip juos jaunus senolė, tyru žvilgsniu skaityti mokė… O pumpurais tuomet kvepėjo knygos… Ir gėlės gardžiakvapės, pačios į vainikus pynės, padangėm paukštis nardė gyvas… Tarp medžių šitmamečių senoliai atgulė pavėsy… Šešėliai liko degti… Vaikai našlaičiais tapę, po pasaulį išsibarstė ieškot šambalos – neberanda… O mūs, kartu su Meile tėvelių dvasios grįžtančių gimtinėm laukia… Prie medžių pasodintų tūkstantmečių…

Senovės bardų daina

Ir suvirpo jaunojo bardo balso jautriosios stygos…Išbyrėjo iš medžių paukščių pulkai, vėjui pakilus, palingavus šakas lengvai ir gaiviai…Nutirpo tuomet ir širdys žmonių, drebulys nukrėtęs švelnus, atvijo ramybę jiems į namus…Ir palietė stygą bardas jausmingai, gyvybės ir šilumos krūtinėse sklidiną…Sužibo akelėse vaikų ir senolių jaunų, pasirodžiusios raselės- sielų jų gražių…Ir tuomet skambėjo gamta, žmonės šoko, lingavo su ja…

Susitikimas

Ilgesio pilnai širdelei, nusišypsojo tyliai akelės… Riedančią ašarą nubučiavęs vėjelis plaukus suvėlęs, susirangęs užmiega … O mylimoji švelniai juos delnu šiltu – numyluoja, nuglosto… Ir tampa ramu… Glėbyje, tarsi vienu mylimieji patepę žmogum, klausosi savo plakimo širdžių, sielų dviejų- likimo vardu…