Mirtis

Ir padovanojame mes kūną mirčiai, kad atgimtų ir nubustų žmogus vaiko dar negimusio akelėmis motinos įsčiose… Ir kad ištirptume nebūtyje, pasklistume po širdis žmonių, kaip jausmai, kaip svajonės, gražūs sapnai… Padovanojame mes kūną tykiai ir jau niekuomet nebeprabylam, tesiklausome maldų paukštelių, plazdančių drugelių ir medžių užburiančio ošimo, kažkur ties meile… Ir pasileidžiame tekini į tuštumą dabarties, palydimi gamtos į savus namus ramumos, padovanodami jausmingą visiems ir švelnų sudie…

 

Parašykite komentarą