Srūvantis lietus

Dobilų pieva žengiu… Saulutė dar šypsos, tačiau neilgam… Už manęs debesys tamsūs ir krenta šilti lašai vis stipriau ir stipriau… Sustoju, pažvelgiu aukštyn, užsimerkiu… Ir veidu srūva vasaros lietus… Žvilgsnį pakreipiu į vakarus… Saulutę pakeičia siluetas, apgaubtas skaidraus debesies… Išsirengiu, rankas ištiesiu, iškeliu į dangų… Vėjai pakyla, medžiai meldžiasi jiems… O aš stoviu ir laukiu prabilimo dangaus… Su šypsena, nusidriekiančia veidu…

 

Parašykite komentarą