Mano gyvenimas žiedais išdabintas,
Mano gyvenime šviečia aušrinė.
Ir auksu padangės man tviska,
Žemės glėby kasryt nubundu.
Prašalaitis pažiūri: apdriskusį randa,
Veide įspraustas slogus liūdesys.
Drebančiu balsu, būna, meldžiuosi:
Kokia tu graži, sapnuose tik mano esi.
Aš protingas, išminties man nestinga,
Kai sotus – žiūriu slapčia į kitas.
Mane liaupsina, giria ir sako širdingai:
Nuostabus tu esi, tik gyvenimas tavo nekoks.
Nesumaišykit manęs su mano gyvenimu –
Tik aš pats tokį sukūriau save.