Akimirka nuo delnu pasiekiamo kankorėžio eglės ir beržo svyruoklio draugijos… Kur braidžiau po baltai apsiklojusius sodelio žolynus… Kur mintis prisiminimais lietė visa kas aplinkui… Ir saulutė šitaip ryškiai atsispindėjo nakty, nuo mėnulio nepilno, pažiūrėt akimis… O balta aplink, ir nė trupučio nežvarbu… Tik šiluma širdy, švelnumas čia… Dar šypsausi… Žvaigždelės vaiskume – kviečia, laukia… Gal išgirs, o gal supras… Pagaliau žmogus save…