atskyla
ledokšniai
upės srove,
ritasi
salvės-
manęs
nebėra.
į krežulius
vandenis
semsiu,
vėle
rymosiu krante-
būsiu lig
vakaro čia…
. . .
ir debesys plauks,
o juose- aš.
kraujuojančiam danguje
grįžtantys paukščiai-
gyvenau čia.
– – –
kai nebebus jau manęs:
lietūs girdys
sielas,
angelu liksiu
būti tavęs…