Ir suvirpo jaunojo bardo balso jautriosios stygos…Išbyrėjo iš medžių paukščių pulkai, vėjui pakilus, palingavus šakas lengvai ir gaiviai…Nutirpo tuomet ir širdys žmonių, drebulys nukrėtęs švelnus, atvijo ramybę jiems į namus…Ir palietė stygą bardas jausmingai, gyvybės ir šilumos krūtinėse sklidiną…Sužibo akelėse vaikų ir senolių jaunų, pasirodžiusios raselės- sielų jų gražių…Ir tuomet skambėjo gamta, žmonės šoko, lingavo su ja…