ankstyvas
pavasaris
ir dar neskamba
naktimis
gaivi giesmė
mažosios
lakštingalos
tik vėsuma,
kvapas žemės
skverbiasi
į paširdžius,
kyla –
perveria
mintis
ir lieka
apnuogintas
protas
su savimi
——–
svetimos tiesos
išblėsta,
pasitraukia
tolyn:
ir nežinai
kaip pasielgti,
kuo būti,
nebežinai
kas esi –
užsimerki,
klausaisi
alsavimo,
imi ir nakty
ištirpsti…
sugrįžus
atgimsti,
ir į pasaulį
kitaip jau
žiūri…