Metas poilsiui

Snaigės krinta iš dangaus bežvaigždžio, dažo naktį baltumu žiemos… Mintys skrieja į tolybes ateities ir sugrįžta vėliai jos taip pat lig praeities… Dabartim žvelgiu į tamsą, spindinčiom jausmu šviesos akim… džiaugiasi laisvai širdis manoji – akimirka baltos žiemos čia pat… Gaivus kvėpavimas su šypsniu nebyliu veide… Tau poilsiui jau metas, žemele, mūs miela…

 

Parašykite komentarą