Akimirka

Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.