Žmogus ir Meilė

Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais,
Tačiau jis jaučias nesaugus.
Pasaulį valdo šį žmogus
Sukūręs daug tiesų margų,
Kurias paaitrina darbais…
Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais.

Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.
Užklumpa kai ruduo širdy –
Tik meilė mums nepavaldi,
Palieka, jei save skriaudi,
Staiga vėl leidžia tapt laisvais.
Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.

Meilei skiriu

Meile, prašau, neišeiki, pasilik
Su manimi dar truputį pabūk.
Meile, kiek gali, kuo ilgiau –
Be tavęs taip nyku, taip ilgu.

Net ir tuomet, kai klaidų pridarau,
Aš prašau, nenusisuk nuo manęs.
Tik parodyk į tikslą gaires,
Tuos takus, kuriais turiu žengt,
Kad išmokčiau mylėti, gyvent.

Išmokyk kalbos, kuria Tu kalbi,
Kad suprasčiau Tave, ką nori man pasakyt
Ir gyvenimą savo pakreipčiau linkme,
Kurią vadinu – teisinga, šventa,
Nors viskas ir taip palytėta Tavęs.

Meile, aš žmogus, kuris nori išmokti:
Džiaugtis ir džiaugsmu šiuo dalintis.
Meile, aš žinau, Tu esi tas šaltinis,
Kurio dėka šis Pasaulis sukasi, sukasi, žydi…

Hiperbolė

Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinau

Kažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip pat

Šoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimo

Štai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigų

Ir mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana