mano Motiejui

Toli nuo tėvynės, nuo savojo sodžiaus
Buvai atsidūręs, o mano senoli.
Kad grįžęs galėtum išpildyt svajonę:
Pasaulį kitokį vaikams dovanoti.

Padėti norėjai tu savo gimtinei,
Už siekį svajonės buvai nukankintas.
Namus tuos nugriovė ir sodą iškirto,
Kuriuos tik sugrįžęs ėmeisi gaivinti.

Tau šiandienos žmonės paminklą pastatė,
Užaugo poetas* – tavęs pratęsimas.
Ilgiuosi aš jūsų, o mano brangieji,
Norėčiau aprodyt svajonę šią bendrą.

Tau ačiū už šviesą, o mano Motiejau!

*mano senelis rašė eilėraščius visą gyvenimą, anksti neteko savo tėvelio, dabar juos abu man primena namai – troškimas bendras…