Žmogus

Tyli žmogus atsirėmęs į medžio kamieną
Akys užmerktos ir šypsosi siela
Kandžioja laikas gyvenimo tiesą
Rankose laimė ieškoma miega

Tarsi vėjai nešiotų žvaigždelės linguoja
Likimą rikiuoja pajautimas svajonė
Žmogus žengia sustoja ir vėliai dainuoja
Apkabina žolę žemę namų išbučiuoja

Širdelės kvietimas

Ir žmogų jauną pakvietė širdelė… Jausmingą, uždarą, nuoširdų… Užmigo mintys, ištirpo visa, neliko nieko… Tik tuštuma ir širdelė kviečianti nubusti… Atmerkus sunkiai akeles, pajuto nebūtį greta… Ir skverbėsi į žmogų nežinia… Akimirka, diena, naktis… Dovana- vienatvė esant tarp kitų ir ilgesys sunkus…