Paauglystėje tėveliai man suteikė galimybę ir prabangą ramiai pabūti ir apmąstyti. Neliepė priimti kokių nors skubotų sprendimų ir nevertė būti tokiu, kokiu jie norėjo mane matyti. Dėkingas esu už tai Jiems iki šiol. Už padovanotą idilę.
Tuo metu sau uždaviau klausimą: kokiu aš noriu būti žmogumi? Ne „kuo?“, o būtent „kokiu?“. Uždavus sau šį klausimą, radosi ir kitos mintys.
Atitolus nuo kasdienybės, tyloje, supratau kokius noriu vartoti žodžius, o kokių – nebenoriu, kaip noriu rengtis, maitintis, bendrauti ir gyventi. Nebeliko noro savęs apgaudinėti ir sau meluoti. Būtent tuomet susitaikiau su savimi, su tuo, koks esu.
Su susitaikymu nebeliko autoritetų. Ne dėlto, kad tapau labai protingu ir savimi pasitikinčiu. Anaiptol, dažnai klystu, tačiau kiekvieną kart kažko išmokstu, kažką apmąstau. Tokia jau bemokslio dalia – atrasti ir pažinti tai, kas jau seniausiai esama.
p.s.: su Gimties diena, mano Tėveli…