Nieko neliko, o nieko – tiek daug, –
Lašas delnuos ištirpo dangaus.
Gyvenimas pilnas kvapniausio medaus,
Ir kam aš dėkingas už visko tiek daug?
Jei duonos ant stalo neliks – nebėda,
Nes soduose medžiai kelia rankas.
O paukščiai džiaugsmo kuria dainas,
Ačiū už tai, kad ne vienas aš čia!