Nežinia
Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.
Džiaugsmo šūksnis, liūdesio aimana,
žingsniuojančio vėjo nutrūksta dvelksmo styga.
Širdis palikta- Žemei trąša*:
supūva, sunyksta, žole pavasarį
su ryto rasa gaiviai atgimsta.
————————————————————–
Siela po visko dar ilgai
dairysis godžiai- nesuprantamai** į
pasaulį žmonių, kupiną
ilgesingų sapnų ir svajonių tyrų.
Apglėbs dvasia kada su mėnesiena
žaidžiantį tylos šešėlį,
ramumą prieš kančią pasitiks,
akimirkai, ir vėliai.
Raudas (kvatojimus) vėlės, auksiniais lapais
medžiai rudenio vėlyvo sumos
atkartoti kitąmet nebyliai.
————————————————————–
Neseniai, juk, čia pat, bangavo mintys erdvėje,
palaimos pliūpsnis nuvilnijęs buvo
spindesiu akių meiliu,
kuris vaivorykšte pavirtęs dangumi ropojo,
šviesą pasauliui ašaromis kraujo aukojo.
Girdėjo tuomet žmogus šnabždesį švelnų
Širdžių, lyg aidą nuoširdų,
nusidriekusį Visatos mastu.
Sukūrė pasaulį jis Laimės vardu.
Išgyvenimais grįstu taku akys
Siūbavo, lingavo iki suprato:
Troškimas (likimas) mylėti apgavo.
—————————————————————
Net kvapas užmaršties gardus, prieš mirtį- malonus.
Nevilties pakurstytu skausmu, vienatvės liepsnose,
skandinasi Žmogus.
Ir…
… Kai išdega akys- ašarų nelieka.
* senoliai mūs, laidojo brangius jiems žmones į drobulę švelnią įvyniotus, žemelei tėviškės atiduodavo – sielai džiaugsmo dovanodavo.
** siela žmogaus nesuprato pasirinkimo, godžiai žiūrėjo į pasaulį, žinojo: iš tiesų žmogų mylėjo.