nežinau
kur tu,
mano saule:
patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.
pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.
pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.
nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.
o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…
prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..
visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…
kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…