Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:
Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…
Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.
————
Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.
Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…
nežinau
kur tu,
mano saule:
patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.
pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.
pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.
nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.
o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…
prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..
visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…
kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…
Nieko neliko, o nieko – tiek daug, –
Lašas delnuos ištirpo dangaus.
Gyvenimas pilnas kvapniausio medaus,
Ir kam aš dėkingas už visko tiek daug?
Jei duonos ant stalo neliks – nebėda,
Nes soduose medžiai kelia rankas.
O paukščiai džiaugsmo kuria dainas,
Ačiū už tai, kad ne vienas aš čia!