Atsidūręs dykumoj, išvydau oazę,
Savo kumšteliu užvožiau bendrakeleiviui:
Žiūrėk, koks gražumas, vandens ligi bambos!
O tas ėmė nuo kepštelėjimo ir susmuko…
Atsipeikėjęs ėmė ant manęs baubti:
Kas pasidarė, tau tundra, nevisproti bukas!
Bet nekreipiau dėmesio, nes vandenį gėriau.
O šis vis kartoja: debile tu, juk smėlį grumoji!
Netekęs vilties, atsisėda ir dūsauja sau panosėn:
Fata morgana, Fata morgana…
Ot, durnius, nesupranta, kaip man čia gera! –
Rieškučiais vanduo, o jis jo nenori…
Kiekvienas miražą nešiojamės su savimi,
Tik kodėl patekus į dykumą – jis tampa mums išeitimi?!.