Nebyliai vardu

Seniai taip buvo… Basomis braidau surakinta šerkšno žolele, liečiant pėdomis žemelę… Ir užvertęs galvą karts nuo karto į žvaigždes: vienas ryškias, kitas blausias… Mielas akelėms, nuostabias tokias… Stebiu, ir… Klausausi kvėpavimo gaivaus, gilaus… Lig noras stiprus pagavęs širdimi ištart, balsu – myliu… Sudreba balsas… Ne šaltuko dėka… Nusišypsau čia pat… Ir nebyliai vardu… Žvelgiu…