Užrašai #1

Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)
Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)

Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.

Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…

O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…

Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.

Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.

Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…

Tačiau, to padaryti negaliu: ir vaikelių neturiu, ir mylimosios – nėra…