Džiaugsmo miškeliu

Tiek nedaug reikia džiaugsmui… Džiaugsmui patirti… Pamatyti raudonas putino uogas, to, kurį pats sodinai… Vaikštant po jauną miškelį leidžiantis saulei, taip miela, rudenį neskubantį pasitikt… Rodosi, ne tik ramybė apglėbus tave, bet ir džiaugsmas kažkoks pakilus… Sunkumus veja… O širdis daužos… Jei jau dabar taip nuostabu, nejaugi dar bus daugiau, nuostabiau?.. Vaikštai… Šypsaisi… Saulutė jau nusileido… Temsta… Tik vidujai vis dar šviesu…

Saulės spinduliai

Vakaras… Auksinė saulė nudažo mane geltonai… Basomis žengiu per atgimstančią žolę… Akimirka… Ir saulė kruvina migdo vakarą pavasario vėlaus… Žvelgiu į ją… Spinduliai glosto mano akis… Miela… Stoviu tarp medžių, šalia akmenų… Girdžiu paukščių giesmes, lengvą vėjo dvelksmą, tik tiek… Jaučiu lengvą pumpurų kvapą… Apkabinu medį, kuris greta… Priglaudžiu skruostą prie jo kamieno… Taip lengva… Pajuntu šilumą, kuria medis dalinasi su manimi… Akimirka ir saulė minga… Švelniai uždedu delnus ant šaltų akmenų… Ir šildau juos teberusenančia ugnimi… Savo ugnimi…