Apsigyveno mano namuose griežlė… Susuko lizdelį pievoje, po atviru dangumi… Ir naktimis pavasario, kai lietūs švelniai kapsi, o alyvos taip svaigiai žydi, ji ėmė šėlioti viena, kol sulaukė pritarimo kitų… Kvietė pabūti lauke, su visais… Bent taip aš čirenimą jos supratau… Tikriausiai, kiekvienas suprantam savaip… Supratau, kaip norėjau, todėl išėjau… O lauke tikrai buvo gaivu ir jauku: nebaubė mašinos toli ir žmonės ilsėjos visi… Rodėsi man, kad ramybė glosto, kaip mama vaiką, mane… Ramuma, ramuma… Sušnibždėjo lyg į ausį kažkas… Ir apkabino gimtinė mane…