Šeima – tai tie, kuriuos branginame, kuriais rūpinamės nelaukdami atsako, dėkingumo, nors viso to sulaukti iš branginamų žmonių visuomet yra malonu. Mano namuose naminiai gyvūnėliai taip pat yra laikomi šeimos nariais. Tie, kurie su tavimi dalijasi gyvenimu, emocijomis – argi ne šeima?
Šeimos galva ir svarbiausias žmogus yra moteris. Ne židinio kurstytoja, ne tarnaitė, ne vergė. Ji – giminės pratęsėja, naujo žmogaus augintoja, kuri nusprendžia, kaip tą žmogų augins iki jam tampant asmenybe. Vyrai iki šių dienų jaustųsi komfortiškai olose ar medžiodami laukinius gyvūnus, gindamiesi nuo plėšrūnų ar piešdami ant sienų laimikius ir nešvankybes. Tik moterų tai nežavi – gyventi olose ir matyti savo vaikus tokius pat, niekuo nesiskiriančius nuo savo tėvų. Visada norisi vaikams suteikti daugiau, nei patyrei ar turėjai.
Kartais moterys užuominomis stengiasi kalbėti, tikėdamosios, kad vyrai susipras – apie indaploves, kurios seniausiai sukurtos, o tuo labiau apie skalbimo mašinas ir visą kitą buitį. Kai kurioms nebereikia užuominų – pačios imasi įvedinėti tvarką. Džiugu dėl to.
Savo šeimos moterims – motutei, sesutei ir dukterėčiai – esu patikinęs, kad niekaip aš nesusiprasiu, man reikia pasakyti, jei kas ne taip. Nesvarbu, kad kažkuo užsiėmęs – laiko rasiu.
Mano šeimoje visi skirtingi: įsitikinimais, pomėgiais, skoniais, būdo bruožais. Bet mes sugyvename, rūpinamės, branginame vienas kitą, nepaisant skirtumų. Tai aš ir vadinu šeima.
Jei neturėjote darnios šeimos, tai dar nereiškia, kad patys jos nesukursite. Tiesiog nesielkite taip, kaip tie, kurie jus nuvylė. Neprivalote atkartoti to gyvenimo būdo, elgesio, jei jis jums nemielas. O turintiems mylinčius tėvelius, tą pavyzdį – neapsigaukite, tai nėra savaime, tam reikia daugybės pastangų.
Apie šeimą pamąsčiau, nes šią dieną mus pasveikindavo tėvelis. O aš apsileidęs – tik prisiminimais gyvenu apie tuos, kuriuos myliu.