Jaunystėje nekviestas
pasirodžiau <…>
ir nuo to laiko
žmonių nebetrukdau.
Gal baimė įsitvirtino
ar dar koks kitas jausmas,
kuris man liepia
likti kur esu.
Palieku kartais sodą
ir kapą tėvo aplankau.
Toliau tiktai sapnai
mane nugvelbę
aprodo tas vietas,
kur nebuvau ir žmones
tuos, kurių nesutikau.
Tarp jų ir <…>
Apie tave aš naktimis svajoju.
Tave iš ryto akyse regiu,
O tavo akyse- šviesu, šviesu…
Vaikystė buvo, kaip sapne:
Su mylinčiais tėvais,
Man laimę spinduliavo jie
Net ir tuomet, kai būdavo sunku.
Galbūt, todėl tave aš akyse regiu,
O tavo akyse – šviesu, šviesu…
Neleidi man užmigt daugiau,
Todėl gyveniman su jauduliu žiūriu.
Tave aš dienomis jaučiu,
Man laimę spinduliuoji tu
Net ir tuomet, kai būna man sunku…