Pakalbinki sapną džiaugsmingą ir šviesų
Ant rankų sūpuojant tau miegą prikviesiu
Užmerkus akis ir panirus į tamsą
Taip nieko nelaukęs jis kelrodžiu tampa
Nuvedęs tave į pasaulį kitokį
Slapčiausias kertes jis apšvies lyg per šokį
Aprodys vietas kur galėsi brangiausias
Per daugelį metų paslėpti išdaigas
Sukursite pasaką gražią bei mielą
Ir naivią nekaltą sujaudinsit sielą
Nubudus iš miego tą sapną išplūsi
Gyvenimą tikrą dar kartą pajusi
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
Žvaigždulė danguj,
O aš ant Žemelės, –
Pėdas šluostau.
Klaupiuosi ir…
Pakvimpa žolynais…
Šypsausi:
Ne per seniausiai
Braidžiau gailynais.
Prilipo man miško ramumas –
Rasa nusiprausiu, nubusiu.
O dabar…
Merkiu akeles, nes noriu
Susapnuoti šiųnakt Lelijėlę
Lopšely saldžiai miegant…
Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio malonaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
naktimi jos apsidžiaugs…
O žemelėje- šalia,
vėjai lapuos nenuskęs.
Jausmą gaivų dvelksmu neš,
švelnų miegą- glėbyje…
Ryto saulės spinduliais,
paukščių Tau kuždės balsai:
„Per naktužę keliavai,
su Pasauliu pažinais“…
Danguje žvaigždutės lauks
Tavo šypsnio įstabaus.
Iš sapnų į erdvę plauks,
Meilės skambesį širdis užgaus…