Turiu tau netrukdyti,
Paleisti, kad mylėtum. –
Tai žodžiai nesparnuoti,
O akmenys, tarytum.
Užgulę mano širdį, –
Visus, visus nuvyliau.
Šį liūdesį atspindi
Lietus, kurs laša tyliai.
Mylėti nepaliausiu –
Tavęs ir šio pasaulio.
Tiktai ramus galiausiai,
Iš sodo žengsiu žalio.
nežinau
kur tu,
mano saule:
patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.
pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.
pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.
nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.
o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…
prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..
visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…
kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…
Paleiski – nukrisiu
Medžio lapu
Švelniai į pievas –
Kvapiuosius lopšius.
Paleiski – sugrįžti
Į gimtuosius namus:
Sūpuotis, nubusti, dūmoti…
Po obelėle sena.
Paleiski – atgimsiu
Ir manęs nebebus…
Primins tik ošimas,
Ir nuostabus šis dangus.
Paleidžiu… o koks nuostabus –
Ar matai? Mus apkabinęs dangus!
aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .
štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…
likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-
mirtis…
– – –
aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,
ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?