Taip šventiškai bunda
pumpurai ankstyvo ryto –
net paukščiai, vėjas
jais džiaugiasi prašvitus.
Taip džiugiai grįžta
iš miego sodo vėlės,
su neskuba jos skleidžias, –
žvelgiu į jas pro stiklą.
Širdis apsvaigusi suvirpa
nuo grožio tokio didžio,
išgirdęs saulės: – tu ateiki, –
einu po rasą pabraidyti.