Mano senelis, motutės tėvelis, ilgai nepasidžiaugė nepriklausoma Lietuva. Kartu su mano tėveliu vyko budėti per tas sausio dienas ir naktis. Kaip pergyveno motutė, kad jie ten važinėja! Man tuomet buvo 4 metukai, tai dar nesupratau, kodėl. Tik tą naktį supratau. Neilgai trukus po šių įvykių mano senelis labai sunkiai susirgo, nors sirgo gal jau ilgai, tik liga tuo metu pasimatė ir po keletos sunkių mėnesių kančios mirė. Mirė savo laisvoje Lietuvoje.
Ar dabar ta Lietuva skiriasi nuo tos, kokią jis įsivaizdavo būsiančią? Išbučiuotų kiekvieną grumstelį! Kad tik būtų. Norėjo, kad būtų Lietuva, kad galėtų savo artimiausiems papasakoti kas buvo anksčiau. Nes iki nepriklausomos Lietuvos, net pusės žodelio pratarti negalėjo už tai nesulaukiant bausmės. O apsaugoti buvo ką.
Čia mes iš per gero gyvenimo (ir tai nėra blogai) kokius tai priekaištus, nepasitenkinimus imame sau reikšti. Pradedame suprasti ir įsisąmoninti, kad mes galime išsikalbėti, net viešai.
Jei ne tie sprendimai, priimti prieš daugiau kaip šimtą metų, tas parodytas pavyzdys, kad užtenka tik didelio noro ir patiems imtis darbų – nebūtume turėję simbolių kuriuos turime dabar, nei žodžių, nei spalvų. Nežinia, ar būtume turėję iš kur tos stiprybės pasisemti nepriklausomybei. Jei ne tie žmonės prieš daugiau nei šimtą metų.