Apie meilę ir gyvenimą

Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Aš išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…

Gyvenimo šviesa

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!

Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.

Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…

Namai

Čia mano namai:
mažas lopinėlis Žemės,
dar tik augantys medžiai –
kur bus būsimasis miškelis.
o vidury – giminės medis,
mano nuglostytas
tarytum vaikelis.
jis stiebias ir tau…

…mano motulės gėlės,
kurios žydi daržely.
tėvužio sodelis,
kuriame sirpsta nektaras.
prižiūriu visa tai,
tik laiko vis maža –
pabūti kartu su visais…
Čia, dievaite, yra ir Tavo namai.

Apie Meilę

dievaitėms,

Kai aplanko tave
Šitas jausmas,
nesinori jau nieko
ragaut.
Esi persisotinus
viskuo, bet taip
lengva nebuvo nei
kart.

Rankos tirpsta
ir pirštų galiukai,
eigastis lengva,
paprasta,
Šviesios mintys
tik lanko ir
kirba…

Įkvėpimas gilus,
o atodūsis
džiaugsmo –
akyse vis šviesiau
ir šviesiau:
dega noru
gyventi,
žvilgsnis gydo
ir šildo aplinkui
visus, visada…

Ir atsako dievaitei,
kas tokią sutinka,
taip pat nuoširdžia
šiluma.

O kuomet pamatai
Jį dar kartą,
kaip Jis žiūri
meilingai tavin –
visas kūnas
ima virpėti,
kvapą užgniaužia
gerklėj,
skruostus
nudažo raudonis –
Jis tai mato
ir gėris tavim.

Ir atrodo, kad laikas
sustojo, iš džiaugsmo
pulsuoja širdis,
kažkas kirba Judviems
vidujai, ar palaimingai
glosto Abu…

————-

Bet dažniausiai
nutinka ir šitaip,
kad mylimajam
reikia išvykt:
į karą ar ilgą kelionę,
ir tenka Jums išsiskirt…

Apninka dvejonės,
gyvenimas šitaip
išbando
ko vertos
visos svajonės:
Ar save paaukosi
ir lauksi Jo
žvilgsnio, kurs
taip meilei
dėbsojo tavin,
su Kuriuo tos
svajonės, rodėsi,
pildos, ir, rodės,
kad dar nebuvo
taip gera gyvent.
Ar kitam atsiduosi,
kurs į tavąją
šviesą, džiaugsmu
atsilieps nuoširdžiai…

Tik tu tai
nuspręsti turėsi,
o baigtys skirtingos,
nes viena be baigties…

Jei Jo, kai išvyks,
tu sulauksi,
kai kas amžinybę
dar tęsis
Abiems.

Noras tavęs

aš jau nieko,
jau nieko
nenoriu daugiau…
tik tavęs,
tik tavęs –
mano meile,
dangau…

tik dar žemės
trupučio
ir lašo lietaus,
saulės blyksnio,
medžių, gimtinės,
žmogaus…

ir dar šypsenos
vaiko, anūkėlių
ir ainių…
džiaugsmo beribio,
o dėl laimės…
pasistengsim ir bus.

argi daug aš prašau
iš gyvenimo duoto?

tik tavęs,
tik tavęs –
dievaite,
aš noriu…

dėl tavęs,
tik tavęs
visko

taip noriu…